V.Putino kritiko, Kremliaus režimo kankinio ir intelektualo, ne vienus metus kalėjime praleidusio apmąstymams apie dabartį, kalba padarė tokį didelį įspūdį Lietuvos politikos apžvalgininkams, kad keli jų bemat susirinko to aptarti televizijos laidoje.
Pirmą kartą girdėjau taip atvirai, laisvai ir energingai diskutuojant apie vieno žmogaus, netgi dar nesančio aktualioje politikoje, pareiškimus. Ir slapta pamaniau: o kad jie taip atvirai svarstytų Lietuvos užsienio politikos klausimus!
Kuo nustebino M.Chodorkovskis? Pirmiausia – savitvarda. Po dešimties metų kalėjimo ir žeminimo žiniasklaidoje neparodyti jausmų savo skriaudėjui – beveik neįmanoma misija. Kas netiki, gali pamėginti.
Lietuvoje tokiam eksperimentui sąlygos yra. Siekdamas suvaldyti emocijas, mano spėjimu, M.Chodorkovskis tekstą skaitė. Kai asmeniškumai pasislenka į antrąjį planą, aiškiau matai, kas iš tikrųjų vyksta aplinkui.
Pritariu politologui V.Laučiui, jog M.Chodorkovskis kalbėjo apie galimą Rusijos politikos ateitį realybės požiūriu, o ne apie tai, kokią mes norėtume matyti. Dabartinė Kremliaus politika savaime, pati iš vidaus, nesikeis, bet tokia pat, gal tik šiek tiek modifikuota, liks ir atėjus į Kremlių kad ir labiau provakarietiškiems politikams.
Pirmiausia tai pasakytina apie Rusijos užsienio politiką. Lietuvos auditoriją labiausiai šokiravo pesimistinis M.Chodorkovskio samprotavimas apie galimybes Ukrainai grąžinti Krymą Ukrainai. Deja, jis teisus. Ne tik sunku įsivaizduoti, bet faktiškai ir neįmanoma, kad Rusijos Dūmoje kada nors pakaktų balsų tokiam sprendimui.
Jeigu Ukraina nuo pat pradžių jėga, bet kuria kaina, būtų gynusi Krymą, gal Kremlius ir būtų suabejojęs, ar verta tęsti. Tačiau ukrainiečių kariai Kryme tokio įsakymo iš savo valdžios negavo ir jiems neliko nieko kita, tik giedoti savo valstybės himną.
Lietuva taip pat patarė konflikto neaštrinti ir pereiti prie dainų. Tokie ir padariniai. Gabalo teritorijos Ukraina jau neteko ir jį susigrąžinti yra tik dvi galimybės: atsiimti kada nors ateityje tuo būdu, apie kurį miglotai kalba Ukrainos prezidentas, arba Rusija suskils ir sugrius kaip anksčiau Sovietų Sąjunga.
Tai panašu į tikėjimą, kad „ir Marse obelys žydės“. O dėl M.Chodorkovskio samprotavimų apie sankcijų Rusijai švelninimą ir panaikinimą Lietuvos politologai teisūs – jis kalbėjo Vakarams, kurie nori to paties, bet ieško būdų, kaip išlikti oriems.
Čia ir slypėjo M.Chodorkovskio politinė užuomina: stojęs vietoj Rusijos premjero D.Medvedevo atrastų būdą ir avį sveiką palikti, ir vilką sotų.
Ar rizikuos V.Putinas pasikviesti M.Chodorkovskį į valdžią? Jeigu V.Putinas yra domėjęsis, kaip prezidentu tapo R.Paksas, tai nekvies. Kadangi toks Kremliaus vadovo smalsumas mažai tikėtinas, galioja populiarios dainos žodžiai: „šiam pasauly visko būna“.
Permainų vyriausybėje nuotaika jau pusmetis sklando ir Rusijos viešajame gyvenime. „Vanagai“ kalba už kuo skubesnį premjero D.Medvedevo pakeitimą ryžtingesniu, bet V.Putinui jis naudingas kaip turintis patirties kare su Gruzija, iškart po to pradėjęs reformuoti Rusijos ginkluotąsias pajėgas.
Jeigu V.Putinas apsispręstų daugiau nebekandidatuoti į prezidentus, realiausias pretendentas būtų dabartinis gynybos ministras S.Šoigu. V.Putinas juo pasitiki, dėl jo taktikos sprendimų laikosi Donecko ir Luhansko separatistai. Dėl išdavystės komandoje, turint pašonėje FST, nereikia baimintis.
Kad ir kokios permainos vyktų Kremliuje, Lietuvos ir Rusijos santykiai į gera keisis lėtai. Dabartinis Vilniaus požiūris į Maskvą įsimintas ilgam. Užteks ir kitam Lietuvos prezidentui.
Aiškinimai, kad Lietuva kritikuoja Kremlių, bet ne Rusijos žmones, nepadės. Tačiau, priešingai nei pastarojo pusmečio vos ne kasdieniai straipsniai dalyje Lietuvos žiniasklaidos, kad „kitas Rusijos agresijos objektas yra Baltijos valstybės“, Sniego susitikime dalyvavę rusų ekspertai mūsų karu jau rytoj nebaugino.
Tik A.Ilarionovas neatmetė, jog kada nors Narvoje ar Daugpilyje gali kilti „vietinio referendumo“ idėja. Kaip žinome, šiais laikais įkandin idėjų mėgsta vaikščioti žalieji žmogeliukai.
Lietuvoje tokio jautraus „referendumui“ objekto nėra. Rusija savo šalininkų gali ieškoti tik per „penktąją koloną“, radikalus, euroskeptikus. Euroskeptikas šiuo metu yra europarlamentaras R.Paksas.
Sniego susitikimai naudingi ne tik dėl šalto poveikio tolstantiems nuo realybės. Jie perkelia kasdienybėje įstrigusį mąstymą į platesnę ir aukštesnę politikos erdvę. Tačiau kyla kitas pavojus – pakilus per aukštai, nebepamatyti greta esančių grėsmių.
Astrave statoma atominė elektrinė iš septynių kilometrų aukščio atrodo beveik Vilniaus priemiestyje. O toje NATO ir Eurazijos pasienio zonoje vyksta spartūs darbai. Kuriamas Visagino dydžio gyvenamasis rajonas su infrastruktūra ir specialistais. Statoma cerkvė ir jau paskirti šventikai. Netrukus bus pašventinta ir pati elektrinė.
O Lietuva, kiek galima suprasti, tebelaukia kažkokių ekologinių pasiaiškinimų. Davoso forume Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas pristatomas kaip Lietuvos energetinio saugumo laimėjimas. O kaip dėl Vilniaus saugumo?
