– Gal Lietuvos rinkėjai nesuvokia savo socialinių interesų, jei jų nuostatoms daugiau įtakos daro požiūris į sovietmetį nei partijų programos? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės Ainės Ramonaitės, kuri vadovavo sociologų tyrimui, atskleidusiam piliečių apsisprendimo priežastis.
– Iš tiesų rinkėjai nesieja savo ekonominių interesų su partijų programomis, išsako tik bendro pobūdžio norą, kad valdžia rūpintųsi žmonėmis. Nemąstoma, kokia politika būtų naudinga vienam ar kitam socialiniam sluoksniui.
Žmonių ekonominės nuostatos apskritai labai nenuoseklios, nesusijusios su jų objektyviais interesais. Pavyzdžiui, nemažai uždirbantys asmenys gali pritarti progresiniams mokesčiams, nors tai sumažintų jų pajamas. O kuklias algas gaunantys žmonės pasisako prieš tokią reformą.
Vakarų šalyse paprastai dešiniųjų rinkėjai nuosekliai remia mokesčių didinimą, taip pat mažiau reikalauja iš valstybės socialinių paslaugų, o balsuojantys už kairiuosius laikosi priešingos pozicijos.
– Gal dėl to kaltos partijos, kurios nepakankamai išaiškina rinkėjams savo socialinę ir ekonominę ideologiją arba pakliuvusios į valdžią ja nesivadovauja?
– Reikėtų pripažinti, kad aiškesnę ekonominę ideologiją deklaruoja tik Liberalų sąjūdis. Jų rinkėjai – daugiausia didesnes pajamas gaunantys jaunesnio amžiaus ir liberalesnių ekonominių nuostatų asmenys. Skurdžiau gyvenantys žmonės beveik nebalsuoja už liberalus.
Tačiau tiriant kitų partijų rinkėjus, sunku įžvelgti ryšį tarp pajamų ir balsavimo. Ankstesniais laikais buvo dar juntama šiokia tokia asmens turtinės padėties įtaka jam apsisprendžiant, už ką balsuoti, o pastaruoju metu šis ryšys visai išsitrynė.
– Ar bent partijų nariai suvokia, kokiai socialinei ideologijai jie atstovauja?
– Socialdemokratai į tokius klausimus dažniausiai atsako taip, kaip ir derėtų kairiosios krypties politikams.
Konservatorių ekonominės nuostatos ne taip aiškiai apibrėžtos, o tai, beje, būdinga ir kitų šalių krikščionių demokratų krypties politikams.
Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijų atstovai neatrodo nuoseklūs vertindami socialinę politiką, nors ir stengiasi savo nuostatas ideologiškai pagrįsti.
Tačiau rinkėjus politikai vilioja daugiausia labai bendro pobūdžio pažadais, kurių esmė: „Mes viską darysime geriau.“
Vakarų šalių partijoms būdingos socialinių sluoksnių ideologijos Lietuvoje beveik visai nesijusti. Susidaro įspūdis, kad žlugus sovietinei sistemai politikai bijo kalbėti apie klasinius interesus, ekonominį išnaudojimą.
Mane stebina, kad žmonės, nepatenkinti savo ekonomine padėtimi, kaltina ne darbdavį, o valstybę. Jei alga per maža, nepaisoma socialinių garantijų, kaltas ne lobstantis darbdavys, o valdžia.
– Kodėl Lietuvai rengiantis minėti 25-ąsias atkurtos nepriklausomybės metines vis dar tiek daug žmonių palankiai vertina sovietmetį?
– Iš tiesų net 37 proc. apklaustųjų atsakė, kad geresnis gyvenimas buvo sovietiniais laikais, o priešingos nuomonės laikėsi tik 17 proc. žmonių. Kiti respondentai laikėsi tarpinės „nei geriau, nei blogiau“ pozicijos arba neturėjo nuomonės.
Negana to, su ilgesiu į sovietmetį žvelgiančių žmonių dalis visuomenėje netgi nemažėja. Tyrimai rodo, kad nemažai daliai visuomenės anų laikų gyvenimas atrodo savesnis.
Žinoma, tokios nuotaikos būdingos sulaukusiems 40 metų ir vyresniems žmonėms, o jaunimas dažniausiai neturi nuomonės apie sovietmetį. Jauniems žmonėms jau nebegalima taikyti schemos, kad požiūris į anuos laikus lemia, už ką jie balsuos – kairiuosius ar dešiniuosius.
Tai lemia psichologinės priežastys. Sovietmečiu subrendusiems žmonėms sunku ištrūkti iš tų laikų mąstymo, pasaulėjautos, nepaisant dabar viešojoje erdvėje vyraujančių vertinimų.
Vieni anuomet patyrė daug nuoskaudų ir šie asmenys atitinkamai žvelgia į sovietmetį, kiti neigiamų emocijų nesukaupė, todėl jų vertinimai gali būti palankūs.
Jei sovietmetis žmogui buvo savas, jis priešiškai vertina dabartinius laikus netgi gerai gyvendamas. Atsiranda psichologinis žmogaus ir Lietuvos valstybės susvetimėjimas, nors žmogus gali būti ir visai sėkmingai prisitaikęs prie laisvosios rinkos sąlygų, pavyzdžiui, iš sovietinio įmonės direktoriaus tapęs jos savininku.
