„Einu į barą" tokių užeigų lankytojai niekada nesako. „Aš pas Petrauckų“ arba „Varom pas Staską.“ Priklausomai nuo to, kas prie baro stovi.
Lrytas.lt pasižvalgė po kaimų barus, kur teka kasdienis provincijos vyrų ir moterų gyvenimas.
• Apie pribloškiantį barai-3-pu%C5%A1alote-barmen%C4%97ms-u%C5%BE-grot%C5%B3-saugiau.htm"="">barai-3-pu%C5%A1alote-barmen%C4%97ms-u%C5%BE-grot%C5%B3-saugiau.htm"" target="_blank">Pušaloto baro interjerą.
• Kaip liežuvį atriša Rozalimo alus.
• Kokios arbatos galima išgerti Troškūnų bare.
Gėrimai. Stačiūnai (Pakruojo r.), plačiųjų Šiaurės Lietuvos lygumų kaimas, garsus darbščiais žmonėmis, ilgaamžėmis žemdirbystės tradicijomis, gardžia alaus puta, nemaloniai nustebino.
„Pritrūko“,- barmenė trumpai paaiškino, kodėl nėra pilstomo alaus, pildama iš bambalio į bokalą likučius „Tornado“. Vikriai atidariusi dar vieną plastikinį butelį ji suvertė 7,5 procento stiprumo gėrimą, kurį už stalo jau siurbčiojo ir atvykėlius apžiūrinėjo vietos gyventojų kompanija.
Rūgštokas, drumzlinas, ir stiprus. O apie alaus iš bambalio spalvą kaimo žmogus pasakytų taip: „Kaip ožkos akis.“ Puta išsidraikiusi, lyg iš nuotekų vamzdžio. Vienas bjauresnių gėrimų, kuriuos teko ragauti. Na, ir kas, kad tik 43 euro centai.
Barmenė mėgino teisintis – esą būna pilstomo Linkuvos stipraus alaus, tačiau vietiniai aiškino kitaip – kad geria bare tik iš bambalių.
Baro šeimininke Romualda Čašiene, nekankinkite stačiūniečių kepenų ir skrandžių tokiu gėrimu, nevadinkite jo kasos čekyje „Baro preke“. Juk Pakruojis – alaus kraštas.
Tiesa, „Tornado“ ne prie širdies ir vietiniams, jie alų į bokalus pilstė ir iš bambalių, ant kurių buvo užklijuotos kitokios etiketės. „Bokaliavas“, – taip Stačiūnuose vadinamas alus, įpiltas iš bambalio į bokalą.
Maistas. Stačiūnai nustebino ir užkanda prie alaus. Tai – saulėgrąžos.
Uoliai lukšteno jas prie ilgo stalo susėdę stačiūniečiai, vis garsiai nusijuokdami iš kieno nors suskelto bajerio. Pavyzdžiui, apie tai, kaip Radviliškis nuo Stačiūnų malkų gauna.
Kitokios užkandos gal ir pasiūlytų, nes už durų – maisto produktų parduotuvė. Barmenė kartu yra ir pardavėja.
Lankytojai. Ilgi suolai ir platūs stalai tinka ir nusnausti. Taip elgėsi vienas pavargęs baro lankytojas, šalia kurio mėtėsi du bambaliai, Juos pavargėlis įveikė prieš nulūždamas. Miegalius neprabudo net į barą įgriuvus Monikai, kuri iš karto pasiskelbė esanti vietos žvaigždė.
Atsibudo jis vėliau, įpusėjus pokalbiui su Stačiūnų įžymybe. Pakilo lyg būtų negėręs ir be žodžių nesvyruodamas paliko barą. Štai kur kaimo stiprybė!
Monikos klausa tikrai nebloga. Nors ji buvo dar už durų, girdėjo vietos jaunimo pagyras, tad įžengusi pratrūko: „Patys gaunat malkų! Atsirado ereliai!“
„O tu ko žvengi? Nori?“ – nutildė žvengimą plačiu mostu kreipdamasi į vieną linksmuolį baro žvaigždė.
„Stačiūnuos visi su stačiais“, – nutildžiusi auditoriją Monika suprato, kad ir jai laikas demonstruoti arklišką humorą. Beviltiška ginčytis su šia moterimi aiškinant, kad Stačiūnų pavadinimas kilo nuo dvarininko Stačiunevičiaus, kuris pastatė pirmąją katalikų bažnyčią, pavardės.
Interjeras. Į akis krito tamsiai geltonos užuolaidos. Paprastai kituose baruose jų nebūna. Kam jos skirtos, paaiškėjo išėjus į kiemą. Jeigu nebūtų užuolaidų, visi Stačiūnai (negeriantys) galėtų būti šešėlių teatro žiūrovai.
Užtat Stačiūnų baro tualetą reikėtų pagirti. Ne būdelė lauke, įėjimas tiesiai iš baro. Viduje šilta ir, kas keisčiausia, švaru. Kultūra.
Šiam barui labai tinka suolai. Kėdės netiktų. Ne vienas lankytojas jį sėdėjo apsižergęs, kad galėtų pabendrauti su kaimynais ir dešinėje, ir kairėje.
Istorijos I. Kiekvieną Monikos sakinį palydi žvengimas. Kad ir tokį pašmaikštavimą: „Visokių žuvų yr prie užtvakos. Ir karpių, ir feisbukų.“ Atrodo, kad kompanija kiek pataikauja Stačiūnų įžymybei. Baro profesorė, kaip save pati vadina, čia mirksta jau dvidešimt metų.
„Galima ir pas mani namuos. Paskursim pečiuką, nusifeisbukinsim“, – sunkiai, bet įveikė šį žodį Monika.
Interneto stebuklas jai prie širdies. Kaip ir kiekvienas svečias, kuriuos ji nesustodama kviečia į savo gryčią. Svetinga moteris.
Istorijos II. Vis dėlto su Monika galima pakalbėti ir neblevyzgojant, nesikeikiant.
Anksčiau dirbo fermoje, dabar net bedarbio pašalpos negauna. Mat moteriškė kadaise yra įgijusi kasininkės profesiją, tai pasiūlė dirbti Pakruojo „Maximoje“. Niekam nerūpi, kaip į darbą važinės. O autobusų tai nėra. Kūčių dieną Monika pėsčia iš Pakruojo parėjo. Prieš tai baliavojo pas buvusius bendradarbius, žadėjo parvežti.
Kai visi įgėrė, pažadus pamiršo. Monika iš Pakruojo į Stačiūnus per tris su puse valandos pardrožė, nes buvo pavėjui.
Tai kaip verčiasi? Eina pas ūkininkus dirbti. Gauna morkų, bulvių, burokų, taip ir gyvena.
„Vyras Irkutske su trečia boba gyven. Man du vaikus padirba ir išmovė“, – atsiduso surimtėjusi. Gerai, kad nors vaikai, čia, Stačiūnuose. Tik ne Monikos namuose gyvena. Kodėl – nepasakė.
Aptarnavimas. Sunku ką nors pasakyti apie jauną barmenę, nors iš jos lūpų teko išgirsti „ačiū“, „prašom“, ko nebūdavo kitose tokio pobūdžio užeigose.
Mediniai suolai užkelti ant stalų – matyt, neseniai plautos grindys. Suolus tenka nusikelti patiems.
Paslaugumu nustebino Stačiūnų jaunimas. Iš pradžių žvelgę nepatikliai, gal net priešiškai, vėliau patys iš po baro ištraukė raktą, šviesą tualete uždegė, kad nereikėtų ieškoti jungiklio.
Grandinėmis ir tvorų mietais apsiginklavę kaimo bernai – mitas. Stačiūnuose jie svečiams išvykstant paspaudžia rankas, kviečia dar kartą atvažiuoti. Ir automobilio padangos nebuvo supjaustytos. Netikėkite pasakojimais apie provincijos jaunimo nesvetingumą.
Įvertinimas. Stačiūnų barą gelbėjo jaunimas, po sapno išblaivėjęs miegalius ir, žinoma, Monika. Kiek už tai? Tebūnie visos penkios vištos.
Viską sugadino alus. Už jį negalima pridėti nė ketvirčio vištos. Tegu būna minus dvi vištos už tą gėralą.
Tad bendras įvertinimas – tik pusantros vištos.
