Tačiau gamintojų padangė toli gražu nėra tokia niūri, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Antai lietuviškos kilmės prekių eksportas pernai sumažėjo 6,7 proc. ir siekė 13,8 mlrd. eurų. Tačiau atmetus mineralinius produktus, kurių didžioji dalis pagaminama bendrovės „Orlen Lietuva“, jis netgi išaugo 4,7 procento.
Nuosmukį lėmė tik politinės priežastys: visose rinkose, išskyrus Nepriklausomų valstybių sandraugą, lietuvių pozicijos tik gerėjo.
Užtat Rusijoje, kuriai tenka daugiau nei penktadalis mūsų eksporto, sekėsi prastai. Nors bendras eksporto lygis į šią šalį vis dėlto išaugo 4,4 proc., lietuviškos kilmės prekių sumenko net 16,3 procento.
Gamintojai net nepuoselėja vilčių, kad šįmet šioje šalyje galėtų geriau sektis. Priešingai – turėtų būti tik blogiau.
Europinių produktų embargo Kremlius net nesvarsto atšaukti, vežėjai iš mūsų šalies ten nepageidaujami, o patys verslininkai, turintys reikalų su Rusija, nustebę dėl akivaizdžiai sergančio rublio.
Europos Sąjungoje mūsų gamintojai irgi ne itin laukiami.
Pirma, viso regiono mastu dauguma mūsiškių yra per maži, kad galėtų patiekti pakankamai prekių už konkurencingą kainą. Antra, pati ES šiuo metu sunkiai vaduojasi iš sąstingio ir defliacijos gniaužtų.
Kas lieka? Daug kas: Azijos rinka su nuolat tvirtėjančia Kinija priešakyje, arabų šalys, Pietų ir Šiaurės Amerika, galiausiai netgi Afrika.
Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo netikėta, tačiau jau pernai eksportas į šiuos regionus kilo ne keliais, o keliomis dešimtimis procentų. Žinoma, ši apimtis kol kas nė iš tolo neprilygsta prekybai su Rusija ar ES.
Nereikėtų nurašyti ir buvusių sovietinių respublikų. Pavyzdžiui, praėjusiais metais eksportas į Azerbaidžaną augo ketvirtadaliu, į Turkmėniją, Tadžikiją, Kirgiziją ir Armėniją – nuo trečdalio iki daugiau nei 100 procentų.
Kad pavyktų įsitvirtinti vadinamosiose trečiosiose šalyse, reikia ne vien pačių verslininkų, bet ir valstybės pastangų.
Negali sakyti, kad jų visai nėra. Tarkime, pernai vargais negalais palaimintas ritualinis skerdimas, galintis padėti mėsininkams prasibrauti į arabų šalis.
Sykiu su visa ES mūsų diplomatai derina ir laisvosios prekybos sutartį su JAV, kuri ne vienai įmonei padėtų įsitvirtinti anapus Atlanto.
Bet koją gali pakišti ir neapdairus politikų elgesys.
Antai apie Kiniją svajoja daugelis maisto produktų gamintojų. Didžiausia kliūtis patekti į šią rinką – įvairūs sertifikatai. Dėl jų su atitinkamomis kinų tarnybomis deramasi jau seniai, tačiau pernelyg lėtai.
Kodėl? Bene svariausia priežastis – politinės kibirkštys. Nors 2013-aisiais Lietuvoje apsilankiusio Tibeto dvasinio lyderio Dalai Lamos, į kurį, švelniai tariant, šnairuoja Kinija, nepriėmė nei Vyriausybės, nei Seimo vadovai, su svečiu susitiko prezidentė D.Grybauskaitė. To pakako, kad dvišaliai Kinijos ir Lietuvos santykiai padvelktų šalčiu.
Pekinas netrukus atšaukė suplanuotą aukšto transporto ministerijos pareigūno vizitą į Vilnių, o toliau ekonominiai santykiai irgi gerokai atvėso. Privačiuose pokalbiuose mūsų atstovams kinai iki šiol primena mūsų šalies vadovės poelgį.
Tiesa, šią savaitę jau pasirodė ir atlydžio ženklų – Kinijos užsienio reikalų ministerija pareiškė norinti plėtoti draugiškus santykius su Lietuva.
Laikui bėgant politinės nuoskaudos tikriausiai nudils, bet, šiaip ar taip, mūsų verslo bandymai žengti į naujas ir dideles rinkas buvo pristabdyti.
Kita vertus, stebina ir politikų požiūris į savo verslininkus. Praėjusių metų rudenį Vyriausybė pažadėjo mėsos perdirbėjams skirti pusę milijono dar ne eurų, o tik litų naujų rinkų paieškoms. Susivienijusios įmonės ėmė jų dairytis. Susitarta dėl vizitų su Irano, Japonijos, Maroko, kitų šalių inspektoriais.
Bet viską suderinus iškilo klausimas – kas užsieniečiams nupirks bilietus, užsakys viešbučius? Pasirodo, pažadų pažėrusi valdžia nėrė į krūmus.
Žemės ūkio ministerijoje gūžčiojama pečiais – esą skirti tokią paramą ne jos valioje. O Ūkio ministerija pataria kreiptis į jai pavaldžią Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrą. Kol biurokratai rodo pirštais vieni į kitus, prarandamas brangus laikas.
Vis dėlto net tokie nesusipratimai neišmušė verslo iš vėžių.
Nepaisant sudėtingos geopolitinės padėties, stambieji eksportuotojai ir šiais metais tikisi plėtros.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos atlikta apklausa parodė, kad eksportą didinti nusiteikusi kas antra įmonė.
Beveik pusė didžiųjų gamintojų naujų klientų teigia ieškantys už ES ir Nepriklausomų valstybių sandraugos ribų – Azijoje, Persijos įlankos regione, Pietų ir Šiaurės Amerikoje.
Verslininkams būtų gerokai paprasčiau, jei jiems dar realiai padėtų valdžia, kuri neretai tik žada, o kartais netgi trukdo.
