Valstybės gimimo dienai reikėtų naujo scenarijaus

Sovietmečiu apie Vasario 16-ąją šiukštu būdavo užsiminti, o pulkai valdžios žmonių drebėdavo, kad tik tą dieną ko nors neatsitiktų, suprantama, politine prasme, kad tik ji kuo nors neišsiskirtų iš kitų dienų, nes bet kokia užuomina apie tos dienos reikšmę ir tuo pačiu Lietuvos nepriklausomybę buvo laikoma antisovietine veikla su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Daugiau nuotraukų (1)

Anatolijus Lapinskas

2015-02-17 15:21, atnaujinta 2018-01-12 22:54

Atrodytų, kad sulaukę laisvos Lietuvos, pagaliau Vasario 16-ąją švęsime su didžiausiu pakilimu, susibursime kaip Baltijos kelyje – susikibsime su pažįstamais ir su nepažįstamais, su valstybės vėliavėlėmis rankose, su šypsena veiduose. Tenka, deja, pripažinti, kad praėjus dvidešimt penkeriems laisvės metams, nei valstybinės, nei asmeninės – taip irgi turėtų būti – šventės jausmo, tądien vis dėlto nepajaučiame.

Kaip šiemet ką tik buvo atšvęsta Vasario 16-oji? Atsakymas galėtų būti trumpas: „kaip visada“, tai reiškia tie patys, jau rutinos apimti renginiai, nors šiek tiek naujovių šįmet ir būta. Priminsiu šiųmetės šventės akcentus. Iš paties ryto keliolika valdžios žmonių nuvažiavo į Rasų kapines, kur pagerbė Nepriklausomybės Akto Signatarus. Jei ne televizija, šio jų vizito niekas ir nepastebėtų. Tiesa, kaip pranešama, prisijungdami prie akcijos „Vasario 16-ąją švęsk išradingai“, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleiviai prie Lietuvos valstybės patriarcho dr. Jono Basanavičiaus kapo skaitė eiles ir dainavo dainas apie Lietuvą. Nors tiek.

Po poros valandų Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose buvo įteikti Valstybės apdovanojimai. Šį kartą už „sėkmingos Lietuvos kūrimą“ juos gavo esami ir buvę ministrai, Lietuvai nusipelnę užsienio piliečiai, kultūros ir meno žmonės – nuo fortepijono profesoriaus iki roko muzikanto.

Vidurdienį Simono Daukanto aikštėje buvo pakeltos trijų Baltijos valstybių vėliavos. Šioje ceremonijoje dalyvavo ir Lietuvoje dislokuotų JAV karių būrys, dangaus žydrynę perskrodė iš Šiaulių atskridę keturi NATO naikintuvai. Savo kalboje prezidentė ryžtingai įspėjo, „kad niekas nesikėsintų nė į vieną mūsų žemės pėdą“ (beveik kaip poetė prieš 75 metus: „tenedrįsta nieks pasauly kelti kojos Lietuvon…).

Po to Vilniaus arkikatedroje bazilikoje įvyko Šv. Mišios. Jų metu, dalyvaujant prezidentei, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas kalbėjo: „Gebėjimas sugyventi yra bendruomeninių santykių, kurie per amžius nesikeičia, šerdis... išmintingųjų užduotis yra pripažinti klaidas, jausti skausmą, atgailauti, prašyti atleidimo“.

Kaip visada, Vasario 16–osios minėjime prie Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų skambėjo emocinga Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio kalba.

Šįkart jį buvo gana aštri: „Apsidairykime aplink save ir savyje, nes visi esame naujo pasaulinio išmėginimo dalyviai… ateina aršiai revanšistinė šalis, svajojanti apie buvusias kolonijas, net „pribaltus“. Ji separavosi nuo Europos, nuėjo į meškų kampą ir siekia primesti likusiam pasauliui savo džiunglių įstatymus. „Zakon – taiga, sudja – medved“ – tai Sibiro katorgininkų išmintis. Be abejo, ji žinoma, priimtina ir buvusiems katorgos prižiūrėtojams“. „Visi lietuviai, pabuskite, eikite balsuoti ir visi dar nesuzombinti rusai ir lenkai, eikit balsuoti už europiečių solidarumą, ne už Georgijaus juosteles!“

Visuomenei skirtų renginių, kad ir be garsių politikų kalbų, dar buvo Lukiškių aikštėje – originali Pilietinė akcija, skirta įprasminti Lietuvos valstybės istorinę ir Lietuvos valstybės vėliavas bei visuomenės sueiga Tautos namų idėjai paminėti ant Tauro kalno. Taip pat ir meninių renginių: Vilniaus miesto tautinių šokių ir dainų ansamblių koncertas „Dainuoju Lietuvai“, koncertas „Compensa“ salėje, šventinis reginys Katedros aikštėje „Geltona, Žalia, Raudona“ bei simfoninis koncertas filharmonijoje. Trumpai pažvelgus į šventinių renginių programą norom nenorom kyla minčių, ar nevertėtų vieną kartą naujai pažvelgti į mūsų valstybės gimimo dieną, atnaujinti jos sudėtines dalis, kažką pridėti, o gal kažko ir atsisakyti. Norėčiau pasidalinti pasiūlymais.

Latvijoje ir Estijoje valstybinių švenčių dienomis vyksta iškilmingos ekumeninės mišios, suvienijančios įvairių tikybų žmones. Lietuvoje irgi galėtų tokios būti, papildytos ne tik tikybiniais, bet ir kalbiniais akcentais – lenkų ir rusų maldomis ir giesmėmis. Tai būtų puiki tautinės integracijos akcija, juk švenčiame visos Lietuvos šventę. Tokiu būdu visų Lietuvos tikybų ir tautybių žmonės pajustų, kad švenčia savo valstybės dieną.

Gėlių padėjimą prie nepriklausomybės signatarų kapų, kurio beveik niekas nemato, visai gražu būtų papildyti tokiu pat pagerbimu prie mūsų didžiųjų kunigaikščių, žymiųjų tautos žmonių paminklų. Juk be Vinco Kudirkos „Tautos giesmės“ kažin ar būtų buvus ir Vasario 16-ji?

NATO lėktuvų skrydis virš prezidentūros truko kelias sekundes, ne visi ir suprato, kad tai mūsų sąjungininkų lėktuvai. Ar nevertėtų surengti tikrą Lietuvos ginkluotojų pajėgų ir sukarintų struktūrų paradą, tai padidintų mūsų pasiryžimą kovoti už tėvynės laisvę, sustiprintų tikėjimą savo valstybės galia šiais sudėtingais laikais. Pagaliau, tai būtų atraktyvus renginys su sraigtasparniais, modernia antžemine karine technika.

Didžiuodamiesi Lietuva – dainų kraštu, vasario 16 nepajėgėme surengti nė vieno chorinės muzikos koncerto, juk į juos ateitų gausus būrys šio žanro gerbėjų. Galima būtų tokiems koncertams suburti ne po vieną, o keletą chorų, kiekvienam jų leidžiant padainuoti, pvz., po pusvalandį. Tuomet tokie koncertai tikrai nenusibostų.

16 laužų Gedimino prospekte – įdomus sumanymas. Neatsisakant jo, vis dėlto, galima būtų, latvių pavyzdžiu, surengti kitą „ugninį“ renginį – eitynes su deglais. Per paskutinę Latvijos nepriklausomybės šventę organizatoriai išdalino 14 tūkstančių deglų ir visiems jų neužteko, nes eitynėse dalyvavo per 20 tūkstančių žmonių. Niekas mūsų brolių žemėje net neužsimena, kad tai galėtų priminti kokį nors ideologinį recidyvą.

Šventę galėtų užbaigti „Tautos giesmės“ visuotinis giedojimas ir po to šventinis saliutas. Galėtumėte paklausti: o kur koncertas Katedros aikštėje? Jo galima būtų atsakyti: ar tikrai prie minus 10, kartais ir dar šaltesnės temperatūros tinka rengti atvirame ore koncertus? Atlikėjai ir publika juose stovi su storomis striukėmis, paltais ar kailiniais, dainininkai, manyčiau, dažniausiai tik žiopčioja, skambant įrašui, nes tikras dainavimas tokiame šaltyje, švelniai tariant, tai tik balso gadinimas.

Iškelkim tikrą garsą į koncertų sales, į sporto ir pramogų arenas, juk turime jų kiekviename didesniame mieste. Viduržiemio koncertai atvirame ore mūsų platumose retai kur sutinkami. Kažin ar tokie „šalčio koncertai“ vienija tautą, įpučia patriotizmo ir pasiryžimo kurti valstybės ir tautos gerovę?

Toji tautos vienybė atsirastų pakvietus kiek galima daugiau žmonių ne į šaltos žiemos glėbį, bet į šiltą, tūkstančius žmonių talpinančią vietą, parengus jiems pakilią, patriotinę, visoms amžių ir skonių kategorijoms priimtiną programą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.