Kalbos apie valstybės reguliuojamas kainas nėra didelė naujiena, ypač prieš rinkimus. O netrukus juk bus renkamos savivaldybių tarybos ir merai. Bet šįkart nueita toliau – ministrė jau įregistravo įstatymo projektą.
Norai atrodo kilnūs – esą siekiama sąžiningų žemdirbių ir verslo santykių apsaugant abiejų šalių interesus. Vieniems tai patinka, kitiems – ne. Kitaip ir būti negali, nes reguliavimas reiškia, kad šalių santykius norima pakreipti vienai jų naudinga linkme.
Visiems geras nebūsi. Tai turėtų žinoti ir ministrė.
Pieno perdirbėjams atrodo, jog jų mokama kaina sąžininga, o ūkininkai mano, kad ne, nes jie nori uždirbti daugiau. Politikė stoja į pastarųjų pusę. Bet ar tik todėl, kad pieno supirkimo kainą laiko nesąžininga?
Galima įtarti, kad žemdirbių tiesiog daugiau, todėl jų norai prieš rinkimus svarbesni. Tai susitelkusi socialinė grupė, visoje ES mokanti ginti savo interesus, net blokuodama traktoriais kelius ar versdama mėšlą po valdžios įstaigų langais.
Panašių protesto akcijų Lietuvoje jau buvo. Dabar pieno gamintojai vėl jomis grasina – jie kitą savaitę rengia visuotinį suvažiavimą, kuriame ketina priimti net 19 punktų rezoliuciją.
Reikalaujama nustatyti ne mažesnę nei ES vidurkis pieno supirkimo kainą, kompensuoti dėl Rusijos embargo patiriamus nuostolius, padėti pienininkams kitais būdais.
Skamba kaip ultimatumas, nes valdžiai duodamas vos mėnuo reikalavimams patenkinti. Antraip gamintojai važiuos prie Seimo ir Vyriausybės.
Vadinasi, valdžia patiria didžiulį spaudimą ir kaip nors raminti pieno gamintojus tiesiog priversta.
Tačiau kodėl reguliuojant pieno gamintojų ir perdirbėjų santykius prireikė užkliudyti ir prekybininkus, įsriegiant į įstatymą prekybos antkainio ribą?
Atsakymą visai nesunku nuspėti. Ko gero, bijoma, kad, privertus gamybininkus daugiau mokėti už pieną žemdirbiams, pirmieji pasistengs kompensuoti savo praradimus brangiau jį parduodami prekybininkams, o šie – pirkėjams.
Tad ir buvo sumanyta nubrėžti 10 proc. antkainio pieno produktams ribą, nors prekybos tinklai skelbia, kad patys jau sumažino savo pelno dalį ir atpigino nemažai prekių.
Bet juk prekybininkų antkainio reguliavimas skamba patraukliai, galima sakyti, visiems vartotojams.
Žinoma, pagrindo susirūpinti pieno produktų grandine nuo karvės iki parduotuvės lentynų, ko gero, yra. Per 2014 metus vidutinė pieno supirkimo kaina sumažėjo 30,5 proc., o jo produktai parduotuvėse atpigo tik 8,1 proc.
Bet, matyt, nereikėtų skubėti kaltinti prekybininkų. Gal pieno perdirbėjai mažindami supirkimo kainas siekia kompensuoti dėl Rusijos embargo patiriamus nuostolius ir savo produkcijos neskuba atpiginti?
Didžiųjų prekybos tinklų skelbiamas kainų mažinimo vajus – ne tik reklamos akcija, bet ir ženklas, kad geriausias prekių antkainio reguliatorius – konkurencija. Greitai į Lietuvą turėtų ateiti Vokietijos mažų kainų parduotuvių tinklas „Lidl“, tad turbūt jau vien ši žinia verčia prekybininkus susirūpinti dėl pirkėjų.
Kita vertus, ką gali duoti 10 proc. antkainio pieno produktams nustatymas? Gal vieniems gaminiams jis ir taip mažesnis, kitiems – didesnis, o vienoda iš akies nubrėžta riba gali tik versti prekybininkus didinti antkainius kitoms prekėms.
Taigi pirkėjas net pralaimėtų.
Negana to, laisvosios rinkos šalims nebūdingas masinės gamybos nemonopolinių prekių antkainio reguliavimas gali atbaidyti nuo Lietuvos užsienio investuotojus į prekybos sektorių, o tai silpnintų jo konkurencingumą.
Atrodo, kiek kitokia pieno perdirbimo sektoriaus padėtis. Skirtingai nei prekyboje, čia nėra stiprios konkurencijos, dominuoja keli perdirbėjai, kurie gali primesti savo sąlygas ūkininkams. Juk pienas – greitai gendantis produktas, alternatyvos vietos supirkėjams beveik nėra, o jie gali žaliavos įsivežti iš Lenkijos ar Latvijos.
Padėti pieno gamintojams iš tiesų reikia. Tik ar geriausias būdas – V.Baltraitienės siūlomos priemonės?
Direktyvomis nustatyti pieno supirkimo kainą turbūt neįmanoma. Realiau, kaip numatoma, įpareigoti Konkurencijos tarybą svarstyti kiekvieną sutartį, jei ja pieno supirkimo kaina mažinama daugiau nei 3 proc. Tai neleistų įsigalėti diskriminaciniam perdirbėjų diktatui.
Tačiau kitas ministrės siūlymas įstatymu uždrausti jiems įsivežti pieną iš užsienio pirmiau nesupirkus viso lietuviško jau ne tik pažeidžia laisvosios rinkos principus, bet ir prieštarauja ES teisei.
Suprantama, kad taip norima neleisti pieno perdirbėjams apeiti jiems nepatinkantį reguliavimą nusiperkant žaliavos užsienyje. Tačiau nėra abejonių, kad bendrą ES rinką ginantis Briuselis neleis Lietuvai diskriminuoti kitų šalių pienininkų.
Aišku, bus galima baksnoti į Briuselį. Tačiau kam tuomet tuščiai virpinti orą, jeigu nepateikiama realių pagalbos pieno gamintojams būdų, kurie nepažeistų ES direktyvų ir laisvosios rinkos principų?
