Tai būtų nieko smerktino, jeigu šios jo mintys ugdytų Lietuvos lenkų tapatumo suvokimą, skatintų šios srities, iš esmės kultūrinę veiklą. Deja, nemažai A.Radčenkos minčių tiesiogiai ar šiek tiek užšifruotai skatina tautinę nesantaiką, esą lietuviai engia, diskriminuoja ar kitaip išnaudoja Lietuvos lenkus.
Šias A.Radčenkos mintis kaip mat pasigriebia Lietuvai nedraugiški Lenkijos sluoksniai, o tada prasideda ir tarptautinis triukšmas apie diskriminuojamus Lietuvos lenkus, beje, vienintelę pasaulio šalį, kur lenkams nėra gyvenimo, visur kitur lenkai puikiai integruojasi į tų šalių gyvenimą. Be jokios abejonės, Lietuvos vardas kenčia nuo to triukšmo, jai tenka dažnai aiškintis dėl savo neva „vargstančių" tautinių mažumų.
Deja, A.Radčenkos straipsniuose tie mažumų „vargai" tapo būtinu leitmotyvu, verčiančiu suabejoti jo norais, galų gale ir pareiga – siekti Lietuvoje gyvenančių žmonių darnos, sugyvenimo, sėkmingo ateities Lietuvos kūrimo.
Štai faktai, tiksliau citatos iš jo 2015 02 23 straipsnio, pavadinto visai patriotiškai „Vilnijoje žaliųjų žmogeliukų nebus“ („Na Wileńszczyznę zielonych ludzików nie będzie“).
„Hibridinis karas Ukrainoje, Krymo aneksija, didelės dalies Lietuvos tautinių mažumų, tame tarpe ir lenkų, atstovų prorusiškos simpatijos bei neišspręstos problemos lietuvių-lenkų santykiuose verčia ir Lietuvos, ir Lenkijos žiniasklaidą rimtai vertinti ukrainietiško scenarijaus su „žaliais žmogeliukais“ pasikartojimo Vilnijoje galimybes“.
Kaip matome, kraupūs įvykiai Ukrainoje, nerimą keliančios didelės dalies Lietuvos lenkų politinės simpatijos Putino Rusijai yra sulyginamos su esą neišpręstomis lietuvių-lenkų santykių problemomis, taigi jas A.Radčenka iškelia į aukščiausią politinę orbitą. Nė vienos problemos A.Radčenko neįvardija, nes jų tiesiog nėra, tačiau jos prilyginamos vienam iš „žaliųjų žmogeliukų“ įsiveržimo į Lietuvą galimų motyvų. Rusija šiuo atsakingo mūsų vyriausybės darbuotojo melu gali pasinaudoti, t.y. atrasti priežastį tiesioginei ar paslėptai invazijai. „Tai tiesa, kad Lietuvos tautinių mažumų integracijos politika turi tam tikrų problemų“. Kas nustatė tas problemas, kokios jos yra, kodėl Vyriausybės Teisės departamento darbuotojas A.Radčenko vėlgi jų nenori įvardyti? Negali, nes tai faktiškai tik jo fantasmagorijų vaisius. Bet tai vėlgi koziris mums nedraugiškų valstybių rankose.
„Šiuo metu net visokio plauko nacionalfanatikai (lenk. nacschiza), kurie dar prieš metus-du šnibždėjo apie lenkų autonomiją, lietuvių okupantus, po to kai jų „pamąstymai" tapo dėkingu kąsniu virtualios „Vilniaus liaudies respublikos“ kūrėjams, viešai atsižegnoja nuo tokių idėjų. Taip, yra lietuvių-lenkų ginčų dėl simbolinių dalykų, neįtakojančių kasdienio gyvenimo, dėl jų ginčijasi daugiausiai žiniasklaida bei politikai, kai eilinių lenkų ir lietuvių kilmės piliečių santykiai yra kaimyniškai geri“.
Na, ačiū už tuos gerus kaimynus, bet tai kodėl Lietuvos lenkų veikėjai vis tiek rašo nesibaigiančius skundus Europos įstaigoms dėl tų gyvenimo neįtakojančių dalykų? Kodėl pats A.Radčenka nesikreipia į lenkų veikėjus ir nepaprašo baigti rašyti tuos šmeižtus ir nuodyti lietuvių-lenkų santykius?
O jeigu Vyriausybės teisininkas A.Radčenka girdėjo šnabždesius apie lenkų autonomiją ir nepranešė Saugumui apie tai, remdamasis BK 122 straipsniu: „kas viešai ragino smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą... pažeisti teritorijos vientisumą... baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų“, tai tokį jo elgesį reikėtu pasityčiojimu iš Lietuvos valdžios.
A.Radčenka be jokių išsisukinėjimų patvirtina, kad akivaizdi dauguma Lietuvos lenkų yra prorusiškų pažiūrų. Šią skandalingą, gal net katastrofišką padėtį jis aiškina rusakalbių prokremliškų medijų įtaka, pridurdamas, kad 70 proc. lietuvių informacijos apie Ukrainą semiasi iš lietuviškų televizijos kanalų, o dauguma tautinių mažumų – 60 proc. iš rusiškų.
Galėčiau papildyti A.Radčenkos mintis: nemažesnę įtaką Lietuvos lenkų protams daro ir Lietuvos lenkų politikai, publicistai ir šiaip aktyvūs veikėjai, nes išsijuosę keikdami Lietuvą, jie norom nenorom savo tautiečius stumia į Rusijos glėbį. O tie mąsto: jei Lietuvoje taip blogai, tai gal Rusijoje geriau...
Tiesa, A.Radčenko aiškina šiek tiek kitaip, apdairiai nuimdamas „savųjų“ kaltę. Anot jo, prorusiškas nuotaikas ugdo Lietuvos(!) lyderiai: „Seimo nariai, ministrai, europarlamentarai ir kiti elitiniai veikėjai“(?), kritikuodami „maidanus, banderininkus, NATO“(?)... Tai kodėl eilinis pilietis privalėtų turėti kitokį požiūrį?“ Kitaip nei abrakadabra tokių atsakingo Vyriausybės darbuotojo minčių nepavadinsi. Pagaliau apie LLRA ir Rusų sąjungos/Rusų aljanso politikų flirtą. A.Radčenkos nuomone, Lietuvos politinis elitas todėl nenori spręsti simbolinių tautinių mažumų problemų – nors ir nedarančių jokios įtakos jų gyvenimui, nes susivienijusius mažumų atstovus laiko prokremliškais.
Pabaigoje A.Radčenko siūlo „idealų“ sprendimą: Lietuva turi išspręsti tautinių mažumų problemas ir tuomet bus galima sugrįžti į „normalų, t.y. ideologijų, o ne tautybių konkurencija paremtą, politinį diskursą“. Beje, Lenkija tvirtina, galutinis mažumų klausimo išsprendimas bus tuomet, kai nė vienas Lietuvos lenkas dėl ko nors nesiskųs. A.Radčenko tikrai žino šią Lenkijos nuostatą, todėl ir siūlo...
Tačiau yra ir žymiai paprastesnis lietuvių ir lenkų sugyvenimo sprendimas: baigti platinti šmeižtą apie engiamus Lietuvos lenkus ir Lietuvos lenkų žiniasklaidoje, kartu ir A.Radčenkos bloge, paskelbti, tarkim, 100 dienų moratoriumą straipsniams ar kitokiems minčių reiškimams apie tuos nelaimingus lenkus. Po to įvertinti, ar Lietuvos lenkų gyvenimas pablogėjo. O gal kaip tik jis pagerės?
Jau parašęs straipsnį, radau stebėtiną sutapimą: šiomis dienomis žinomas Lenkijos gynybos ekspertas Piotr Maciążek portale wpolityce.pl įrodęs, kad LLRA yra rusiško pasaulio suvokimo įtakoje, pasiūlė metams ar dvejiems Lenkijai „nutildyti“ savo reikalavimus dėl Lietuvos lenkų mažumos. Tiesiog tam, kad Rusijos propaganda nepasinaudotų tos mažumos neva gynimu savo tikslams pasiekti.
