– Tai veiklos plėtra kaime, žmonių užimtumas ir Lietuvos žemės ūkio konkurencingumas tarp kitų Europos Sąjungos valstybių ir trečiųjų šalių rinkose, taip pat smulkiųjų ūkių gyvybingumo išlaikymas ir stiprėjimas.
– Kaip vertinate tą faktą, kad šiuo laikotarpiu programos lėšos mažesnės 14 proc. nei 2007–2013 m.?
– Žinia, kad finansavimas kaimo plėtrai, kaip politikai, yra sumažintas ES lygiu. Žinoma, kuo didesnė parama, tuo geriau, todėl kai kurios ES valstybės mažino tiesiogines išmokas ir dalį jų perkėlė į kaimo plėtros programą. Man dar nedirbant ministre ministerija kartu su socialiniais partneriais apsisprendė palikti programoje tiek lėšų, kiek yra.
Tikimės, kad per visą šį laikotarpį 1,98 mlrd. eurų investavus į žemės ūkį ir kaimo plėtrą, iš tikrųjų darbo vietų skaičius kaimo vietovėse žymiai išaugs. Nors lėšų yra mažiau, aš matau didesnes galimybes pasinaudoti parama nei praėjusiame laikotarpyje visoje programoje, ypač žymiai didesnės galimybės jauniesiems ūkininkas įsikurti.
– Kokie yra šios programos prioritetai?
– Mūsų prioritetai yra susiję su konkurencingumu, pridėtinės vertės ir darbo vietų kūrimu. Tai yra gyvulininkystė, sodininkystė, daržininkystė, uogininkystė. Šioms sritims teikiama pirmenybė, skiriamas didesnis paramos intensyvumas, aišku, nepamirštant ekologijos, tvaraus ir aplinkai draugiško ūkininkavimo metodų. Prioritetai teikiami jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, kooperatyvams ir jų nariams.
– Ar teikiama pirmenybė iki šiol negavusiems paramos?
– Kaimo plėtrą reglamentuojančiuose ES teisės aktuose yra tokia nuostata, kad projektai tarpusavyje turi konkuruoti, negalima nieko išskirti ir paramą dėl kokių nors priežasčių kam nors tiesiog atiduoti. Svarbiausia – paties projekto konkurencingumas, o dalyvauti sudarytos sąlygos visiems – ir naujai ateinantiems, ir jau dalyvavusiems paramoje.
– Tie, kurie ankstesniuoju laikotarpiu nesugebėjo projekto pateikti, dabar jau bus pasimokę ir galės dalyvauti. Manau, kad patenkinsime labai daug poreikių, nes lėšų programoje tam yra pakankamai.
Baimė, kad nepajėgs dalyvauti programos investicinėje priemonėje, sklido iš smulkiųjų ūkininkų, tačiau jiems 100 balų sistemoje suteikėme net 20 prioritetinių balų, taigi jie iškart atsidurs eilėje aukščiau už tuos, kurie yra stambesni. Paprastai antrą trečią kartą paramos siekia stambieji ūkininkai, tačiau, teikdami prioritetinius balus, mes norime paskatinti paramos siekti ir smulkiuosius, kad jie galėtų plėtoti savo veiklą ir tapti didesni.
– Žemdirbių interesai labai skirtingi, tad kokios pozicijos laikosi ministerija, atsižvelgdama į socialinių partnerių interesus?
– Iš tiesų suderinti žemdirbių interesus labai sudėtinga, nes kiekviena sąjunga, kiekviena asociacija turi savo nuomonę. Man labai gaila, kad vieningos nuomonės dėl kaimo plėtros programos taip ir nesulaukėme iš Žemės ūkio rūmų. Jie yra skėtinė organizacija, turi tarpusavyje, diskutuoti, tartis ir nutarti, o ne viską palikti padaryti Žemės ūkio ministerijai. Savivaldai stiprinti ŽŪR gauna apie 350 tūkst. eurų kasmet, tai dideli pinigai.
Tikėjomės šiame laikotarpyje iš ŽŪR sulaukti žymiai didesnės paramos, tariantis su socialiniais partneriais. Žinoma, jie lyg ir bandė tartis, tačiau vėliau vėl atskirai visos sąjungos ir asociacijos atvyksta į ministeriją su savo skirtingomis nuomonėmis. Mėginome rasti kompromisus arba tiesiog balsavome ir taip priėmėme sprendimus.
Taip, pavyzdžiui, balsų dauguma buvo priimtas sprendimas, kad 1 projektas per visą paramos laikotarpį negali gauti didesnės paramos kaip 400 tūkst. eurų, nors kitas pasiūlymas buvo ir 200 tūkst. eurų. Tiems ūkiams, bendrovėms ar įmonėms, kurios yra labai pažengusios į priekį, tokios didelės investicijos tikrai yra reikalingos.
Man nesuprantamas didžiųjų ūkių ir bendrovių nuogąstavimas, kad jie paliks už borto. Sulaukiame priekaištų, kad parama nueis pravalgymui. Visiška netiesa. Mes siekiame, kad didėtų mūsų prekinių ūkių konkurencingumas, bet negalime nuo žemės nuvaryti smulkesniųjų ūkių, kurie gal ir nesukuria didelės pridėtinės vertės, bet užsidirba pakankamai pajamų savo šeimoms išlaikyti.
– O kokius įsipareigojimus turi prisiimti patys žemdirbiai?
– Norėčiau palinkėti, kad žemdirbiai labai atsakingai vertintų savo galimybes, pretenduodami į paramą. Augalininkystėje paramos intensyvumas siekia 40 proc., gyvulininkystėje – 50 proc., taigi reikia turėti gana didelę savo pinigų dalį. Kitas momentas, į kurį noriu atkreipti dėmesį, tai, kad per paramos laikotarpį pareiškėjas turi pasiekti tam tikrų rezultatų – ar tai galvijų skaičius turi išaugti, ar pelningumas padidėti, ar dar kiti dalykai.
Tai yra griežtai prižiūrima ir kontroliuojama. Todėl labai svarbu įvertinti visas aplinkybes, kad paskui nebūtų nusiskundimų, jog rezultatų taip ir nepasisekė pasiekti. Tarkim, smulkesniems nebūtina iš karto prašyti visos didžiausios paramos sumos – 400 tūkst. eurų. Galima pradėti nuo mažesnės sumos, o per kitą paraiškų priėmimą vėl teikti projektą ir gauti likusią dalį.
Kartais mums, lietuviams, yra būdinga imti viską, kiek duoda, negalvojant, ką daryti su ta parama. Deja, pasitaiko tokių atvejų, kai žemdirbiams nepasiseka įgyvendinti užsibrėžtų tikslų. Žinoma, tam būna ir objektyvių priežasčių, kaip, tarkim, labai kritusios pieno supirkimo kainos, o pieno ūkiai įgyvendina projektus, yra pasiėmę paskolų. Kiekvienas toks atvejis yra vertinamas ir analizuojamas atskirai.
– Kaip vertinate projektų atrankai pasirinktą balų sistemą? Yra žemdirbių, manančių, kad jie taip ir nepajėgs įveikti numatytosios projektų atrankos balų ribos.
Atrankos sistema – 100 balų – pasirinkta visiškai reali. Projekto praeinamumo rodiklis – 35 balai tikrai nėra didelis. Ministerija buvo pasiūliusi 45 balų praeinamumo rodiklį, tačiau socialiniai partneriai pageidavo kitaip, buvo įsiklausyta į jų nuomonę ir paliktas galioti jų pasiūlymas. Kaip jau minėjau, smulkesnieji ūkiai gauna 20 atrankos balų, jei esi jaunas ūkininkas, gauni dar 15 balų, jei imiesi prioritetinių veiklos sričių – dar 10 balų.
Tikrai šiuo atveju nėra ko skųstis. Nepasitenkinimo kalbos sklinda tendencingai ir melagingai, neva ministerija norinti kažkam sukurti blogesnes sąlygas. Tai netiesa, tokias kalbas vadinu tuščiu politikavimu bei noru, kad 5-6 proc. ūkių valdytų visą žemę ir galvijus.
– Kai kas iš žemdirbių pageidautų atskiros paramos fiziniams ir juridiniams asmenims. Kokia Jūsų nuomonė?
– Diskriminuoti ūkius pagal teisinę formą negalime, bet ir nėra jokio reikalo. Juk yra fizinių asmenų ūkių, didesnių negu bendrovės, kurie yra juridiniai asmenys. Negalime išskirti juridinių asmenų, nes jie, kaip ir fiziniai asmenys, kuria pridėtinę vertę ir turi teisę kartu su kitais konkuruoti. Šiuo atveju svarbu, kad visiems segmentams būtų sudarytos sąlygos gauti paramą, ir tai yra padaryta. Smulkesnieji pusiau natūriniai ūkiai gali gauti 15 tūkst. eurų supaprastintą paramą, jiems ir paraiškų priėmimas atskirai organizuojamas.
Tie smulkesnieji negalės konkuruoti su stambiaisiais, bet galės, pasinaudodami parama, įsigyti pieno separatorių, melžimo aparatą, šaldytuvą pienui atšaldyti ar mini traktorių. Toks paraiškų priėmimas vyks jau šį pavasarį, tikimės, kad jis patenkins pusiau natūrinių ūkių poreikius. Skatiname, kad tokie ūkiai kooperuotųsi ir įgyvendintų visą maisto grandinę – nuo žaliavos gamybos iki perdirbimo ir prekybos.
– Paprastai kviečiame į kaimą grįžti jaunimą. Ką jiems galėtume pasiūlyti?
– Šiuo laikotarpiu labai supaprastinome paramą jaunųjų ūkininkų įsikūrimui. Jauniesiems šiuo laikotarpiu galime pasiūlyti pradėti kurtis nuo nulio, jie gali grįžti iš užsienio ir pradėti veiklą. Asmuo gali ateiti visiškai be patirties, tačiau jam būtina sukurti tokį verslo planą, kuriame įrodytų, kad per numatytą laiką jis pasieks tam tikrų rezultatų.
Asmuo gali net žemės neturėti ar turėti nuomojamos, tačiau jei turi nuosavos bent 5 ha, tai gauna 10 prioritetinių balų. Jauniesiems ūkininkams nereikia ir specialaus išsilavinimo, tačiau jei jį turi, jis yra vertinamas (tarkim, aukštasis žemės ūkio išsilavinimas) 10 prioritetinių balų.
Noriu pabrėžti, kad jauniesiems ūkininkams mes išsiderėjome didžiausią paramą tarp Baltijos šalių ir Lenkijos. Jei jaunasis ūkininkas kurs gyvulininkystės srities ūkį, jis gaus 60 tūkst. eurų, jei augalininkystės – 50 tūkst. eurų, tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje parama siekia tik 40 tūkst., Lenkijoje – 25 tūkst. eurų.
– Ir Lietuvoje viešėjęs EK atstovas Felix Lozano Gallego, ir Jūs minėjote, jog kaimo plėtros programa nėra iškalta akmenyje, todėl ją bus galima keisti ir tobulinti. Kaip manote, kokie tai galėtų būti atvejai?
– Kai aš pradėjau dirbti žemės ūkio ministre 2014 m. liepą, programa jau buvo pateikta Europos Komisijai. Jei tuomet būtume pradėję ją keisti, tai ji nebūtų buvusi patvirtinta dabar, o gal tik metų pabaigoje.
Mes jau tuomet su socialiniais partneriais kalbėjome, kad norėsime peržiūrėti programą. Esame sutarę, kad dabar pradėsime įgyvendinti pagrindines priemones „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ ir „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“, o paskui viską peržiūrėsime.
Norime kiek sumažinti visų numatytųjų priemonių, o daugiau lėšų skirti toms, kurios kuria didesnę pridėtinę vertę ir darbo vietas, didina konkurencingumą, turi įtakos visai kaimo plėtrai.
Priemonei „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ norime skirti tokią pačią pinigų sumą, kokia modernizavimui buvo skirta ankstesniuoju laikotarpiu, tuo tarpu dabar ji numatyta bent 80 mln. eurų mažesnė.
Kai pragyvensime šiuo metus, žiūrėsime, ar dar ką nors reikia keisti, matysime, ar paklausios programos priemonės, ar žemdirbiams patogu jomis naudotis. Iki 2023 m. pabaigos, o tiek bus vykdoma ši programa, ir situacija, ir žemdirbių poreikiai gali keistis, todėl nuolat dirbsime su socialiniais partneriais ranka rankon ir ieškosime tinkamų sprendimų, kad programa visiems būtų priimtina.
