Kremliukas – tai ne tas, kurį samdo Kremlius, kad sėdėtų prie kompiuterio ir už pinigus rašinėtų Vakarus juodinančius komentarus. Šią būtybę vadinu mažybiniu maloniniu vardu būtent dėl to, jog kremliukas yra nekaltas ir tyras kaip kino ekranas. Jis stebi, kaip sąmonės šviesoje yra transliuojamas propagandinis filmas ir visai netyčia susitapatina: „O, tai juk aš visa tai mąstau“.
Štai todėl kremliukas įsitikinęs, kad pasaulis yra toks, kokį jis jį mato per jo mėgstamiausią televiziją. Žinoma, kad Ukrainoje nėra Rusijos kariuomenės. Tas sukčius P. Porošenka rodė pasus? Naivuoliai jūs, aišku, kad padirbti. Pasižiūrėkit, piktieji, kaip gražiai lietuviškai režisieriui R.Tuminui dainuoja Vachtangovo teatro aktoriai.
Argumentuota diskusija kremliukui yra visiškai nesuprantamas reiškinys. Lygiai kaip varliukas nesupras, kad gerai po lietaus išsidžiovinti kojas, taip kremliukas nesupras, kodėl Lietuvai reikia bendradarbiauti su Europos Sąjunga ir Amerika. Lygiai kaip peliukas nesuvoks, kodėl nereikia kišt galvos į spąstus su sūriu, kremliukas negali permanyti, kodėl gerai, kad mažiau Lietuvos verslininkų prekiauja su Rusija.
Jei pasitaikė turėti reikalų su kremliuku, svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Pirmiausia dera suvokti savo vietą. Jei pats nuėjote pasikalbėti su kremliuku, nes kažko iš jo reikia – tai viena. Jei pas jus atėjo kremliukas – tai visai kas kita.
Pirmuoju atveju būtinas absoliutus mandagumas ir tylėjimas bet kokiais politiniais klausimais. Kad ir kiek kremliukas stengtųsi jus prašnekinti: „O tai kur mano straipsniuose yra propaganda?“, tylėkite. Išvadins jus kvailiu – tylėkite. Pasakys, kad skleidžiate propagandą, nors išvis dar nieko nepasakėte – tylėkite. Sužinokite, ką jums reikia, ir dinkite kuo greičiau. Jei tai jūs komentarų prirašėte jo „Facebook“ sienoje, nes buvo įdomu, kas bus, nėra ko pykti. Pats kaltas, kad lendate į kremliuko urvą.
Tačiau ką daryt, kai pas jus lyg iš niekur atsiranda kremliukas? Tada tyla – bloga byla. Jei tylėsite, kremliukas rašinės tol, kol jį užblokuosite. Gal nenorėsite pastebėti, bet pasąmonėje išliks pykčio jausmas. Jums bus nesmagu, kad viskas pasibaigė štai taip. Tarsi jūs būtumėte likęs durniaus vietoj. Negi tai jūs išsigandote kremliuko?
Štai tada įmanoma suvokti, kad situacija beviltiška. Įdomiausia, kad tas beviltiškumo suvokimas savaime yra išeitis. Kai kremliukai mane visiškai prirėmė prie „Facebook“ sienos, prisiminiau ruso rašytojo Vadimo Zelando patarimus, kaip elgtis, kai sistema už tave yra galingesnė.
V.Zelandas pasakoja, kaip universitete jis turėjo studijuoti marksizmą ir leninizmą. Studentai disidentai į šią prievarta kemšamą į smegenis filosofiją numodavo ranka. Tačiau neišlaikytas egzaminas galėjo reikšti gerokai pagadintą tolimesnį gyvenimą. V.Zelandas nusprendė – jis turi kovoti su sistema ne ignoruodamas ar bėgdamas nuo egzamino, bet jį išlaikydamas.
Rusas nusprendė entuziastingai mokytis. Jis džiugiai konspektuodavosi sudėtingiausias lingvistines konstrukcijas savo sąsiuvinyje ir prie progos šūkčiodavo apie penkmečio planų tikslus. Dėstytojus tai erzino, tačiau priežasties prikibti nebuvo – negi kibsi dėl to, kad studentas itin uolus. Kai V.Zelandas nuėjo laikyti egzamino, jis džiugiai atsiskaitė už vieną bilietą ir dar norėjo papasakoti daugiau, tačiau dėstytojas tenorėjo vieno – parašyti jam tą gerą pažymį, kad jis dingtų visiems laikams.
Taip ir aš nusprendžiau mokytis. Pora savaičių kantriai studijavau visa tai, kas „iš tikrųjų“ vyksta Ukrainoje. Ir štai tada – koks nuostabus atsitiktinumas – mano“Facebook“ sienoje apsilankė Svetlana.
„O kas per metus nužudė net trylika žurnalistų Ukrainoje? O politikus ne ką rečiau ten žudo. Ir ką, Rusija dėl to kalta? Didžiausias melas, kad Ukrainoje kariauja Rusija. Nėra anei vieno fakto, tik žodžiai. Ten vyksta pilietinis karas. Lietuvos propaganda bukai meluoja ir prie to laiko save tiesos skleidėja.
Ir dar – prisiminkite, už kokių įstatymų priėmimą Janukovičių smerkė visa Europa? Tai ten buvo tik gėlytės palyginus su tuo, ką daro dabartinė Kijevo valdžia. Šalyje siautėja politinis teroras. Ir kas smerkia? Ir jei Janukovičiaus valdžia buvo vagiai, tai dabar vagiai ir banditai valdo“, – apsidžiaugiau, sulaukusi tokio jos komentaro (kalbos klaidos ištaisytos).
Atsakiau jai: „Ačiū, Svetlana, kaip suprantu, jūs sakote, kad Rusijos kariuomenės Ukrainoje nėra. Taip pat tvirtinate, kad Ukrainoje kažkas nužudė trylika žurnalistų. Tada jūs sakote, kad neįmanoma patikrinti faktų, kas žudo Ukrainoje. Tada teigiate, kad yra faktų, kurie įrodo, kad Ukrainą valdo vagiai ir banditai ir dabartinė Kijevo valdžia daro negerus dalykus. Ar teisingai supratau?“
Panašu, kad kremliukas Sveta iš pradžių nesuvokė, kas čia vyksta, nes pridūrė: „Ir dar už Boingo numušimą atsakinga Kijevo valdžia“. Paskui susivokusi išdėstė, kad jai tai visai nesvarbu, kaip aš viską suprantu, jai svarbu, kaip ji viską supranta. Nors melas iš visų pusių liejasi laisvai, ji pasitiki savo žiniomis, nuovoka ir patirtimi. Visą informaciją ji bando tikrinti.
Ta jos ypatingai patikrinta informacija aš džiugiai susidomėjau. Ėmiau klausinėti, kaip Ukraina nužudė B.Nemcovą ir kodėl į Ukrainos reikalus taip kišasi Amerika. „Teisingi klausimai, bandykite rasti atsakymus“ – atrašė ji man su šypsenėle.
Paskui pavargo, nieko nesakiusi išėjo iš mano „Facebook“ sienos ir nebegrįžo. O aš juokiausi. Juokiausi. Juokiausi. Nes pirmąkart gyvenime suvokiau, kaip bergždžiai kartais mes tariame žodžius.
Juk bendraujame ne tik žodžiais. Visai ne žodžiais mes perduodame tai, kas svarbiausia. Ir visai nereikalingas laiko švaistymas yra tarti žodžius tiems, kurie jų neklauso. Geriau jau tada pabūti jiems veidrodžiu – atkartoti, ką jie „žino“. Atspindėti absurdą.
