Pirmajame laiške nurodymas – „viską suversk prieš tai buvusiai valdžiai“, antrajame – „atleisk“ savo pavaduotoją“, o trečiajame – „rašyk tris laiškus“.
Būtent šiuos patarimus su šypsena prisiminė postą paliekantis švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis, kuris šiandien iš prezidentės gavo išskirtinę gimtadienio dovaną – šalies vadovė pasirašė dekretą, kurio atstatydino ministrą.
- Paskutinę dieną jūs teikiate mokslų ir studijų įstatymo projektą, kuris įneš daug pokyčių, tikitės, kad jis bus priimtas?
– Iš tiesų mums pavyko suderinti visas Teisingumo ministerijos Teisės departamento pastabas ir projektas yra oficialiai teikiamas Vyriausybei ir jei ši formaliai projektui pritaria, jis keliauja į Seimą.
- Priminkite, kokios naujovės siūlomos?
– Manau, kad visi po tokių ilgų diskusijų jau mintinai žino, kas jame nematoma. Pagrindinis pakeitimų akcentas – studijų kokybės gerinimas, kurį sudaro stojimo balo kartelės įvedimas, sutarčių su universitetais pasirašymas. Kalbame jau apie įstatymines formuluotes, o ne savanoriška „norėsime pasirašysime, o nenorėsime – nesirašysime“.
Tai siejama su tuo, kad universitetai turi užtikrinti studijų ir mokslinių darbų kokybę. Už tai jie gali tikėtis gauti iš valstybės dalį mokesčių mokėtojų lėšų.
- Dalis šių pasiūlymų sukėlė itin aršias diskusijas...
– Taip, labai daug buvo diskutuota dėl minimalių rodiklių stojant į aukštąsias mokyklas. Įstatyme numatoma, kad švietimo ir mokslo ministerija šiuos rodiklius tvirtintų ir jie taptų privalomi stojantiems ne tik į valstybės finansuojamas, bet ir mokamas studijų vietas. Turi būti bent minimalūs kokybiniai reikalavimai. Man nesuprantama, kaip žmogus beveik nesimokęs bendrojo lavinimo sistemoje įstoja studijuoti ir dar keisčiau – studijas baigia. Tai devalvuoja visą mūsų aukštojo mokslo prestižą.
Universitetai taip pat turi būti suinteresuoti turėti tokias sutartis, nes tai reikštų tam tikrą stabilumą, kad nenutiks taip, kad vieną neišnyks visi krepšeliai iš kokios nors sporto specialybės ar pan. tai būtų tam tikra saugiklis, leidžiantis paskaičiuoti darbuotojų krūvį ar naujų statybų, laboratorijų poreikį. Tai būtų abipusė nauda išskaidrinanti žaidimo taisykles.
- Kai jūs pats vertinate faktą, kad švietimo ir mokslo ministras keičiamas pavasarį, kai netrukus šalies abiturientai laikys brandos egzaminus?
– Sutinku, kad tai įtemptas laikotarpis, bet juk ministerija nedarė jokių esminių pakeitimų nei egzaminų sistemoje nei stojimų į aukštąsias mokyklas tvarkoje. Visi darbai daromi palaipsniui ir manau, kad šie sprendimai buvo teisingi. Juk atsirado matematikos privalomas egzaminas, atsirado užsienio kalbos egzaminas... Visi su tuo susitaikė, apsiprato ir niekas dėl to per daug nebesinervina. Mano kaip ministro vaidmuo egzaminų vykdymo procese yra labai minimali. Nebent kiltų koks nors didelis skandalas ir prireiktų aiškintis, kas kaltas, tada būtų blogiau.
Egzaminų centras dirba su egzaminais, LMABPO organizuoja priėmimą į universitetus, tad viska sustyguota, puikiai veikia, visi žino ką ir kaip daryti.
- Dėl ko perspėtumėte ir ko palinkėtumėte savo įpėdiniui?
– Čia jau prasideda anekdotai apie tris laiškus. Įpėdiniui linkėčiau rasti savyje jėgų nepaisant universitetų autonomijos ir priešrinkiminio periodo palaikyti moksl ir studijų įstatymą. Jis tikrai labai sunkai paruoštas, bet tai yra tai, ko Lietuvai reikia. Mano nuomone, jo reikėtų dar griežtesnio ir radikalesnio, bet šioje politinėje situacijoje griežtesnio įstatymo nepalaikytų Seimas.
Taip pat linkėčiau nenustoti sakyti teisybės – tiek apie mokyklų tinklą, tiek apie mokymosi kokybę. Jeigu mes pradėsime prieš rinkimus gražinti pasiekimus, tai nieko iš to nebus. Kokybę turime turime gerinti, tą sakiau tik pradėjęs dirbti, tą patį kartoju išeidamas. Ne viską pavyko padaryti ir nemanau, kad kam nors pavyks kokybinius pakeitimus švietime greitai padaryti, bet judinti sistemą yra būtina.
Labai svarbu nepaleisti mokslo ir verslo bendradarbiavimo, nes sukurtas didelis potencialas, bet akademinė ir verslo bendruomenės įtariai viena į kitą žiūri ir kartais šis bendradarbiavimas apsiriboja vienetiniais projektais.
- Ar planuojate likti Darbo partijos narių gretose?
– Pradžioje išgirstas sprendimas mane šokiravo, bet visuomet sakau, kad staigių judesių jokiais klausimais nedariau ir nedarysiu. Esu per senas, kad taip staigiai šokinėčiau. Manau, kad sulauksime partijos suvažiavimo, pažiūrėsime, kokie bus rinkimai, kokios bus formuojamos programinės nuostatos.
Jei pamenate, aš atėjau iš socialiberalų, o jų politika, mano nuomone, yra tai, ko reikia šiuo metų Europai. Labai abejoju, ar Europai reikia kraštutinių kairiųjų jėgų, bet taip pat, vargu, ar reikalingos, kraštutinės dešiniosios.
Nesu labai prisirišęs ir kol kas nenorėčiau atsakyti vienaip ar kitaip.
- Ko sau linkėtumėte gimtadienio proga?
– Atostogų. Tikrai nežadu pulti stačia galvą į jokią kitą veiklą, išskyrus anūkų auginimą, žvejybą. Gal vyksiu į kalnus. Pats laikas pasportuoti ir rasti laiko pagroti fortepijonu. Būtina mėnesį kitą pailsėti.
- Anekdotų apie tris laiškus yra ne vienas. Paskutinis itin populiarus buvo apie tris Artūro Zuoko laiškus Remigijui Šimašiui. Kokį variantą turėjote galvoje jūs?
– Pirmojo laiško kaip tyčia nepamenu, bet antrajame patariama atleisti savo pavaduotoją, o trečiajame – rašyti tris laiškus žmogui, kuris ateis į tavo vietą.
