Sveikstantį V.Andriukaitį vakar aplankė ir kalbino „Lietuvos ryto" televizijos laidos „Lietuva tiesiogiai“ vedėja Daiva Žeimytė.
– Kaip jaučiatės?
– Ačiū, daug geriau. Po sanatorinio gydymo jaučiuosi sustiprėjęs.
– Žinau, kad pirmadienį buvote pas gydytojus, tikrinotės sveikatą. Ką jums sako medikai?
– Jie labai kruopščiai peržiūrėjo visus tyrimus, echoskopijos rezultatus ir patarė toliau laikytis labai griežto mitybos režimo. Jau turėčiau grįžti į darbą ir jaučiuosi sustiprėjęs.
– Medikai jums rekomendavo valgyti tik virtą arba garuose troškintą maistą. Suprantu, kad tai įmanoma namuose, o kas jums ruoš tokį maistą, kai išvažiuosite į Briuselį?
– Į Briuselį važiuosime kartu su žmona, todėl tikiu, kad išspręsime šią problemą. Darbe turėsiu termosą, nes valgyti teks dažnai – šešis kartus per dieną.
– Sakėte, kad reabilitacija Druskininkuose buvo sėkminga. Lietuvoje nemokamas reabilitacinis gydymas skiriamas tik labai sunkiems ligoniams arba tik po labai sudėtingų operacijų, tokių kaip jūsų. Ar tai teisinga?
– Gaila, kad būdamas ministras nespėjau pasiekti persilaužimo. Sanatorinė arba kurortinė reabilitacija, ypač sergantiems chroniškomis ligomis, turėtų būti išplėsta.
Stebėjau sanatorijos „Draugystė“ gyvenimą. Nors tai klasikinė sanatorija, žodis „gydymas“ joje yra užmirštas.
– Gal ne užmirštas, o ne visiems prieinamas?
– Taip, mes būtinai turime sugrįžti prie šios problemos. Kalbėjausi su dešimtimis ten besigydančių žmonių ir su specialistais.
Reikia nepainioti besigydančių ligonių ir vadinamųjų komercinių klientų, kurie atvažiuoja savaitgaliais pasinaudoti saunomis, masažu, purvo voniomis ir kitomis procedūromis. Tai neturi nieko bendra su sanatoriniu gydymu.
– Jei toks gydymas būtų prieinamas visiems, atsirastų papildomų išlaidų ligonių kasoms.
– Pirmiausia reikia aiškiai pasakyti – chroniškų ligonių turėjome, turime ir turėsime. Jei jų gydymas neefektyvus, jis sunkia našta gula ant kitų sričių biudžeto. Juk tuomet juos reikia prižiūrėti namuose, pirkti medikamentų. Į šį procesą reikia žiūrėti racionaliai.
– Net ir gydydamasis neatitrūkote tiek nuo darbų Briuselyje, tiek nuo vidaus politikos reikalų. Pirmiausia norėčiau pakalbėti apie Socialdemokratų partijos pirmininko rinkimus. Algirdas Sysas sakė, kad juose dalyvavo tik dėl demokratijos.
Ar jūs šiuos rinkimus pavadintumėte demokratiškais?
– Be abejonės. Puikus pavyzdys – buvo du kandidatai. Rinkimų rezultatai irgi byloja, kad yra įvairių srovių, įvairių tendencijų.
Vieniems labiau priimtina Algirdo Butkevičiaus laikysena, kiti pasisako už socialiai teisingesnį ir visada savo nuomonę išdėstantį A.Sysą.
Partijoje, kurioje yra 20 tūkstančių narių, turi būti įvairių nuomonių. Tikrai džiaugiuosi tokiais faktais.
– Iš jūsų paminėtų 20 tūkstančių balsavo kiek daugiau nei 600 narių. Tai kas čia per demokratiniai rinkimai?
– Šiuo atveju reikia sutarti, kad partijos kongresas – tai delegatų kongresas. Delegatai turi mandatą iš savo skyrių. Visi skyriai išrinko savo delegatus, dėl jų buvo diskutuojama. Nebuvo taip, kad kažkas nuleido jų sąrašus. Dauguma delegatų palaikė A.Butkevičiaus kandidatūrą, nemažai buvo ir už A.Sysą.
– Ar neatrodo, kad partijos pirmininko rinkimai tampa formalumu? Iš anksto aišku, kas juos laimės. Tie, kurie galėjo konkuruoti su A.Butkevičiumi – Zigmantas Balčytis, Vilija Blinkevičiūtė, atsiėmė savo kandidatūras. Esą ir taip viskas aišku. Taip savo pirmininkus renka Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“.
– Ne. Manau, kad pirmiausia turime būti objektyvūs. Pažiūrėkime į visuomenės nuomonę – A.Butkevičiaus reitingai aukščiausi iš visų partijos bičiulių. Turbūt logiška, kad, partijos pirmininku tapus kuriam nors europarlamentarui, kiltų daug sudėtingų problemų.
– Kalbama, kad Lietuvoje veikia du premjerai. Kaip galite tai paaiškinti?
– Iš tiesų gali susidaryti toks įspūdis. Prieš tai 4 metus, valdant Andriaus Kubiliaus Vyriausybei, jos vadovas buvo antrame plane – nedalyvaudavo Europos valstybių ir vyriausybių vadovų taryboje.
Jis nesprendė pagrindinių reikalų – perdavė iniciatyvą į prezidentės Dalios Grybauskaitės rankas.
– Sakoma, toks buvo susitarimas.
– Negali būti jokių susitarimų, jei jie prieštarauja Konstitucijai.
– Ar jums neatrodo, kad dabar toks susitarimas gali būti su A.Butkevičiumi?
– Kas yra svarbiausia figūra parlamentinėje demokratinėje valstybėje? Neabejotinai premjeras, Vyriausybė ir valdančioji dauguma. Prezidentės funkcijos yra aiškiai apibrėžtos tose srityse, kur ji turi išimtinę kompetenciją.
– Ar, jūsų manymu, prezidentė peržengė savo funkcijas, numatytas Konstitucijoje?
– Mano nuomone, šalies prezidentei tikrai reikėtų atkreipti dėmesį į Konstitucijos reikalavimus.
Reikia apmąstyti Kazio Griniaus, paskutinio teisėto Lietuvos prezidento, testamentą, kad „ne Konstituciją reikia lenkti į save, o save lenkti į Konstituciją“. Tai turi padaryti ir prezidentė, ir premjeras, ir Seimas.
– Kokie mūsų šalies vadovės žingsniai, žodžiai, veiksmai ar nuomonė gali būti pavadinti antikonstituciniais ar nesutampančiais su Konstitucija?
– Aš nevartoju žodžio „antikonstitucinis“, aš tik sakau, kad konstitucinis valdžios institucijų balansas yra iškreiptas.
Iš tiesų turbūt ne prezidentei reikia statyti infekcines ligonines. Ne prezidentės funkcija ir energetikos projektai. Ne prezidentės funkcija ir biudžeto skirstymas. Tai išimtinė Vyriausybės kompetencija.
– Bet yra kita medalio pusė. Kodėl premjeras A.Butkevičius tai leidžia?
– Aš ir norėjau apie tai diskutuoti suvažiavime, nes tokia tendencija suformuoja visuomenės nuomonę, kad Lietuva yra prezidentinė valstybė.
Susidaro nuomonė, kad Vyriausybė silpna ir nieko neišmano. Cituoju D.Grybauskaitę: „Aš iš šitos Vyriausybės nieko nesitikiu.“ Tai kaip šalies vadovė gali į eterį leisti tokias mintis?
– Bet ar jūs pats turite atsakymą, kodėl premjeras leidžia, kad tokia situacija būtų? Susidaro įspūdis, kad kai kuriuos sprendimus jis priima tik pasitaręs su prezidente.
– Mano nuomone, A.Butkevičiui tikrai reikia susigrąžinti premjero galias į savo rankas, padėkoti D.Grybauskaitei už vieną kitą nuomonę, o sprendimus, kurie yra Vyriausybės kompetencija, priimti savo kabinete.
Šalyje jokiu būdu negali būti dviejų premjerų ir negali būti taip, kad yra tik prezidentė, o visi kiti tik linkčioja galvą. Lietuvos Konstitucija to neleidžia.
– Tačiau visuomenei patinka griežta prezidentės ranka. Jei ne prezidentė, gal nebūtų tokių nepartinių ministrų kaip Saulius Skvernelis ar Rokas Masiulis?
– Nieko panašaus. Negalima sakyti: „Jei ne prezidentė.“ Per 25 Lietuvos nepriklausomybės metus buvo daug puikių ministrų, profesionalių, dalykiškų, savo sritį išmanančių žmonių. O juk dirbo skirtingi prezidentai.
Prezidentei iš esmės nereikia nieko daryti, tik visus kritikuoti, ir jos reitingai šoka iki lubų. Daliai visuomenės patinka vadizmo ideologija – vado kultas. Toks buvo ir Antano Smetonos kultas.
– Dėl to ir piktinatės, kad prezidentė siūlo pastatyti paminklą A.Smetonai?
– Kai demokratinės valstybės vadovas siūlo pastatyti paminklą perversmo dalyviui, Konstitucijos laužytojui ir demokratijos priešui. Dovanokite...
– Kaip vertinate D.Grybauskaitės pareiškimus Rusijos atžvilgiu?
– Tai naujojo šaltojo karo retorika. Juk Rusija ir Vladimiras Putinas – ne tas pat. Milijonai Rusijos žmonių negali būti įžeidinėjami. Iš vienos pusės V.Putinas stato Berlyno sieną, iš kitos prisidedame mes.
Manau, kad prezidentės pareiškimai – vietos rinkai skirti viešieji ryšiai. Dalis Lietuvos visuomenės – žemės ūkio ir pramonės atstovai – tampa tokių žodžių įkaitais. Kas geriau – apskritasis stalas ar žodžių karas?
