Spaudos laisvė labai svarbi viso pasaulio žmonėms. Bet lietuviams šie žodžiai reiškia netgi daugiau nei kitoms tautoms. Lietuviška spauda neatsiejama nuo lietuvybės dvasios. Nebūtų išgyvenusi draudimo metų lietuviška spauda bei knyga, šiandien nebūtų ir lietuvių kalbos, pačios tautos, vadinasi, ir Lietuvos valstybės.
Keturis dešimtmečius iki 1904 metų gegužės 7 dienos carinė Rusijos valdžia draudė lietuviškus laikraščius ir knygas spausdinti lotyniškais rašmenimis, mėgindama primesti mūsų kalbai svetimą rašybą – vadinamąją „graždanką“, rusų kirilicos atmainą. Taip siekta pavergti lietuvių dvasią, dusinti mūsų kalbą ir laisvą žodį.
Nieko neišėjo. Lietuviai gali didžiuotis, kad jų žurnalistai, rašytojai, leidėjai ir knygnešiai, užsienyje leistus spaudinius gabenę per sieną, pasirodė esantys stipresni už caro žandarus ir muitininkus.
Lietuviškos spaudos draudimo panaikinimas buvo ne caro malonė, o lietuvių pergalė. Rusų valdžiai per 40 metų „graždanka“ pavyko išleisti tik 56 Lietuvai skirtas knygas, o lietuviai nelegaliai išspausdino ir išplatino 66 kartus daugiau leidinių – beveik 4 tūkstančius.
Kova už laisvą lietuvišką žodį subrandino tautą, jos savimonę, lėmė vėlesnę istorinę raidą. Tai ir leido 1918 metais sukurti Lietuvos valstybę. Laisvė ir spauda tapo tarsi sinonimais.
Simboliška, kad Spaudos dienos išvakarėse organizacijos „Freedom House“ paskelbtame žiniasklaidos laisvės reitinge Lietuva tarp 199 valstybių dalijasi 41–46 vietomis.
Mūsų šalis yra sulaukusi ir geresnių vertinimų, bet ir šis nėra visai prastas. Lietuva lenkia dešimt ES šalių – Kiprą, Lenkiją, Latviją, Ispaniją, Italiją, Vengriją, Bulgariją, Kroatiją, Rumuniją ir Graikiją. Kitaip sakant, pagal žiniasklaidos laisvės indeksą esame Europos vidutiniokai, nors buvo metų, kai laikėmės pirmaujančiųjų gretose.
Kita vertus, tarptautiniai Lietuvos vertinimai turbūt būtų prastesni, jeigu politikų ir jiems įtaką darančių interesų grupių mėginimui paversti žiniasklaidą savo tarnaite nuolat nesipriešintų šalies žurnalistų bendruomenė.
Pasaulio patirtis rodo, kad žodžio laisvė net ir demokratinėse šalyse nėra garantuota visiems laikams ir nuo įvairaus pobūdžio pasikėsinimų, kartais ir kilniais tikslais pridengtų, ją reikia ginti nuolatos.
Lietuviams dėl skaudžių istorijos pamokų ši tiesa, galima sakyti, įaugusi į pasąmonę.
Istoriškai įsitvirtinęs ir suvokimas, kad žodžio laisvė pirmiausia siejama su spauda, nes būtent laikraščiai ugdė lietuvių savimonę ir nepriklausomybės siekius.
Taip buvo lietuviams vaduojantis iš carinės Rusijos priespaudos XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, tai pasikartojo ir Atgimimo laikais, kai buvo atkuriama Lietuvos valstybė, ginamos demokratinės vertybės.
Suprantama, naujosios informacinės technologijos visame pasaulyje keičia žiniasklaidos panoramą. Ne išimtis ir Lietuva.
Bet poreikis išsaugoti spaudą ir pirmiausia kasdienį ryšį su skaitytoju palaikančius laikraščius niekur neišnyko. Jie buvo ir liko žiniasklaidos vėliavnešys, atspindintis ir giliausiai analizuojantis gyvenimo reiškinius, nubrėžiantis temines kryptis naujienų portalams, televizijai, radijui.
Būtent laikraščiams, kurių leidybai reikia nemenkų finansinių išteklių, teko atlaikyti skaudžiausius 2008–2009 metais kilusios pasaulinės finansų krizės smūgius, kuriuos tuometė Lietuvos valdžia, užuot susilpninusi, pasistengė tik sustiprinti per vadinamąjį naktinį perversmą drastiškai mokesčius padidindama spaudai.
Spauda atsilaikė, bet pavojai jos skleidžiamam laisvam žodžiui neišnyko. Finansavimo šaltinių poreikis gali ją daryti priklausomą, be kita ko, nuo valdžios institucijų viešosios informacijos sklaidos užsakymų.
Tuo naudodamiesi kai kurie politikai ar valdininkai siekia manipuliuoti spauda, todėl reikia sergėti, kad ji nevirstų viešųjų ryšių tarnyba.
Yra ir kitų grėsmių laisvam žodžiui. Pastaraisiais metais žurnalistams ne kartą teko net teismuose ginti savo teisę neatskleisti informacijos šaltinių.
Mat analitinė žiniasklaida tiesiog negalės egzistuoti, jei nesugebės išsaugoti ja pasitikinčių, bet dėl saugumo ar kitų priežasčių savo tapatybės nenorinčių atskleisti informacijos šaltinių paslapties.
Tai ypač svarbu, kai valdžios institucijos visaip stengiasi slėpti joms nepalankius faktus. Tuomet tik neoficialūs informatoriai gali padėti spaudai atkapstyti tiesą, bet tam būtina, kad jie būtų įsitikinę: žurnalistai jokiomis aplinkybėmis neatskleis jų tapatybės.
Taip žurnalistai ir elgiasi, užtat yra tampomi po teismus. Tai tampa dar viena spaudimo spaudai forma. Ir anaiptol ne vien reikalaujant atskleisti informacijos šaltinius. Daug dažnesnės bylos dėl garbės ir orumo įžeidimo.
Be abejo, žurnalistai gali suklysti, pateikti netikslių faktų, bet tokios klaidos neturėtų būti naudojamos kaip ginklas prieš spaudos laisvę, o paskelbus ją neetiška taikomi net finansinio vėzdo metodai.
Svarbiausia, kad žmonės įsisąmonintų: tik žiniasklaidos laisvę kaip savo akies vyzdį sergėjanti visuomenė pati gali jaustis laisva.
