Pastarosiomis dienomis interneto spaudoje virė diskusijos dėl to, ar žinomas mūsų laikų metraštininkas turėjo teisę pašiepti vieną, taip pat žinomą moteriškos lyties personą, kažką mestelėjęs apie anosios prasikišančius apvalumus. Daugiau detalių apie šį, regis, dar socialiniuose tinkluose prasidėjusį incidentą nežinau, tačiau dėmesį atkreipia tai, kad vertinant įvykį žmonių nuomonės iškart kristalizavosi į kraštutines, diametraliai priešingas pozicijas, susiformavo dvi karingos stovyklos, pliekiančios viena kitą įnirtingomis salvėmis viešojoje erdvėje, paliauboms nešviečiant nė iš tolo.
Vieni tulžingai įtikinėja, kad autorius už tokį nepraustaburniškumą turėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (ačiū Die, Lietuvoje mirties bausmė panaikinta), kiti savo ruožtu stipriai sunerimę tvirtina, jog bandymai užčiaupti autoriui burną yra pasikėsinimas į žodžio laisvę. Tačiau įsižiūrėjus galima pastebėti dar ir kitą pavojų, kad kaupiasi, į didelį kalną išaugo rūstybės valia apskritai uždrausti Lietuvoje juoką kaip reiškinį kovos su patyčiomis pretekstu.
Aišku, patyčios patyčioms nelygu. Štai, pavyzdžiui, vadinamoji Auksinių svogūnų įteikimo šventė yra talentingai režisuojama labiausiai negailestingų patyčių fiesta, o draugiškas šaržas yra švelniųjų, geraširdiškų patyčių porūšis, vadinamoji Sokrato ironija – dar kitoks, mąstymą užkuriantis patyčių atvejis.
A.Valinskas linksmina publiką, besityčiodamas iš politikų, klounas cirko arenoje juokina jaunuosius žiūrovus, tyčiodamasi pats iš savęs, besivartaliodamas kūliais ar dar kitaip demonstruodamas savo žioplumą. Nežinau stebuklingo recepto kaip būtų galima stabdyti visai nejuokingas patyčias mokykloje (gal po truputį ugdant mokinių humoro jausmą), tačiau bandymas mus įtikinti, kad dėl tokios nejaukios situacijos yra kaltas suaugusiųjų teikiamas pavyzdys labai greitai gali išvirsti į reikalavimą uždrausti ne tik „Valinsko svogūnus“, bet ir cirką bei panašias atrakcijas.
Žmogus yra baigtinė būtybė, suvokianti savo baigtinumą. Tai ir yra juoko šaltinis, neprarandamas skatulys ironijai ir saviironijai, gyvybingoji pašaipos šaknis Savaip komiškas dalykas jau yra baigtinės būtybės užmojai adresuoti klausimus begalybei, tačiau savo baigtinumo įsisąmoninimas teikia tūkstančius pretekstų juokui, verčiančiam iš klumpių. Kaip jau buvo kažkieno pasakyta, žmogus yra besijuokiantis gyvūnas.
Vaikai yra baigtinės būtybės „žmogus“ palikuonys, dar nesuvokiantys savo baigtinumo, krykštaujantys kaip dievai, todėl jų patyčios yra savitikslės ir beribės, tarpstančios kažkur anapus juoko kultūros. Kita vertus, norime to, ar nenorime, reikia pripažinti ir tai, kad beveik kiekviename juokelyje slypi žiaurumo prieskonis, todėl šventųjų bendruomenėje juokas netoleruojamas.
Kaip rašo Henri Bergsonas studijoje „Juokas“, būtinoji juoko sąlyga yra nejautrumas esamu momentu, esą „komizmas reikalauja kažko panašaus į trumpalaikį širdies nuskausminimą“. Šio filosofo požiūriu, toks nejautrumas vis tik atlieka svarbią socialinę funkciją, – bet tai jau yra kitos temos klausimas.
Kalbėdamas apie vadinamąjį formų komizmą, filosofas sako, kad čia komiškumo efektas visa savo esme atsiskleidžia tada, kai forma nori būti svaresnė už turinį, kai kūnas ima viršų prieš sielą. Komiškas esą yra visoks personos mechaniškumas, sąstingis, nerangumas, kerėpliškumas, išsiblaškymas, užmaršumas, taigi komiškumas įsiplieskia tada, kai kažkam netikėtai pasimatome pro savo mechaniškumo ritmiką, o apsunkęs žmogaus kūnas jau yra atpažįstamas kaip balastas, laikantis prie žemės pririštą judrią, visados lakią, nekantriai laukiančią skristi sielą. Toliau pacituosiu vėl pažodžiui: „Kur materijai pavyksta tokiu būdu išoriškai apsunkinti sielos gyvenimą, blokuoti jos judėjimą, kliudyti jos grakštumui, išgaunamas komiškas kūno efektas“.
Gal H.Bergsono požiūrį galima persakyti dar tokiais žodžiais, kad esą kūnas savaime niekados negalėtų tapti pašaipos objektu, jeigu drauge kūno nesuvoktume kaip atvirkščio proporcingumo sielai, taigi komizmas taip ar kitaip yra susijęs su kūno neadekvatumo idėja.
Kažkuriame iš pirmųjų Bažnyčios susirinkimų buvo svarstomas klausimas – ar moteris turi sielą? Kaip pasakoja žinantys, teigiamai buvo nuspręsta tik kelių balsų persvara. Tačiau laikantis H.Bergsono formos komizmo koncepcijos privalome pripažinti ir tą nuosekliai išplaukiančią išvadą, kad sugebėjimas atpažinti moters kūno įvairovės komiškuosius efektus yra galimas tik dėl to, jog moterį laikome sielos būtybe arba galima pasakyti net taip – toks linksmumas su erotine potekste yra sielos įrodymas net be Bažnyčios išaiškinimo.
Kai aš pats pamatau moterį su dideliais apvalumais, man tikrai nebūna juokinga. Greičiau pats tampu juokingas kitiems dėl atvipusios lūpos ir ištįsusios seilės. Taip, regis, yra dėl to, kad skirtingai nei H.Bergsonas, kuris gretino ir drauge supriešino kūną sielai kaip formą turiniui, vis dar laikausi Aristotelio išvados, jog siela ir yra tikroji kūno forma.
