Dėl kitokių vertybių? Ko gero, visi politologai sutartinai sušuktų: nejuokinkite.
Apie vertybes galima kalbėti, bet Darbo partijos atžvilgiu, kaip žinome, tik apie tas, kurios domina teisėsaugą.
Kodėl tokie protingi žmonės apsisprendžia tapti ant kriminalinio nusikaltimo ribos balansuojančių politinių organizacijų nariais? Tai ne šių dienų klausimas? Jis kilęs kur kas seniau.
Dar nepamirštas kažkada į atlapus V.Uspaskichui kibęs bendražygis ir net Seimo pirmininku tapęs V.Muntianas. Ką jis paaiškino apie savo konfliktą su pirmuoju Lietuvos politiniu oligarchu?
Tarp daug bendrų žodžių nieko konkretaus. Žmonės pamanė: gal bijo? Tačiau kilo ir kitas klausimas: ar anksčiau, stodamas į partiją, V.Muntianas nesuvokė, su kuo susideda? Ne tik žinojo, bet ir padėjo V.Uspaskichui įsitvirtinti.
V.Uspaskichas nieko neapgavo. Visi, kurie su juo pradėjo eiti ir tebeeina, labai gerai buvo išstudijavę savo dučės biografiją bei karjeros vingius ir negraužė nagų dėl būsimųjų veikimo metodų.
Tas pat pasakytina ir apie rinkėjus. Iki šiol dar pasitaiko bandančių balsuojančius už Darbo partiją pavaizduoti kaip sukto politiko aukas, apmeluotas ar papirktas. Tiesa bjauresnė. Kas nenori parsiduoti, to nepapirksi. Melu tiki tam jau pasiruošęs žmogus.
Deja, gana didelė Lietuvos gyventojų dalis ir mielai parsiduoda, ir sąmoningai platina žinomas melagystes. Galima tai priskirti sovietiniam palikimui, galima ieškoti gudresnių paaiškinimų, bet politikai avantiūristai tai pastebėjo ir sėkmingai naudojasi iki šių dienų.
Ne vieni metai kartojama, kad Darbo partija – vieno žmogaus organizacija. Kaip ir „tvarkiečiai“. Tai to paties lygio aiškinimas, kad sovietų laikais viską valdė KGB, o visa partinė aplinka slapta kovėsi už lietuvybę.
Socialdemokratai labai mėgsta šią versiją. Sovietų Sąjungą ir centre, ir regionuose valdė komunistų partija ir tie, kurie su ja dirbo, buvo dvasios broliai. Taip yra ir su „vieno asmens“ partijomis. Be tos pačios idėjinės, tegu ir komerciniu pagrindu, aplinkos vienas žmogus negali sukurti partijos ir dar tokios, kuri patenka į pirmąsias gretas.
V.Uspaskichas ir R.Paksas yra tų pačių politinių džiunglių gyventojai, turintys tą pačią gyvenimo filosofiją ir siekiantys savo tikslo.
Avantiūristai Rusijoje ir Rytų Europoje turi tvirtą atramą posovietinėje visuomenėje. Kodėl taip yra, sudėtinga tema.
Sąjūdis visuomenę suvokė paviršutiniškai. Buvo tikima, kad visi, išskyrus nedidelę stagnacinę nomenklatūrinę buvusios valdžios grupelę, nori laisvės.
Tačiau jau tada nesunku buvo pastebėti, kad į mitingus susirenka maždaug to paties sluoksnio, daugiausia represijų paliesti žmonės. Pirmąjį smūgį Sąjūdis patyrė iš niauriai tylinčios kolūkinės bendruomenės.
Sunku buvo net suvokti, kas yra pykčio šaltinis. Visiems juk buvo aišku, kad reforma neišvengiama. Privatizacija dar labiau viską sujaukė.
Tie, kurie agitavo prieš Sąjūdį, staiga tapo aršiausiais reformų šalininkais. Tie, kurie turto dalybose atsidūrė nuošalyje, pamažu pradėjo burtis į populistines partijas.
Iki įstojimo į Europos Sąjungą buvo pats intensyviausias idėjinis chaosas. Avantiūristų rojus. Įsigaliojus europietiškoms taisyklėms aprimo ir populistai.
Šiuo metu Lietuvos visuomenė per 25 metus keičiasi jau trečią kartą. Pradėjo formuotis nauja gyvenimo samprata, kitaip atrodo idealai ir veiklos pateisinimai. Koalicijos kuriasi labai lengvai.
Partijos į visuomenę eina jau ne su kokiomis nors idėjomis, bet jau mokėdamos veikti, komunikuoti, naudotis propagandinėmis priemonėmis. Valstybėje sustiprėjo biurokratija, valdininkija, pabrango užimamas postas.
Kovojant dėl vietos naudojamasi visomis priemonėmis, net ir tomis, kurios stumteli arčiau teisiamųjų suolo.
Tas, kuris atsiduria valdžioje, nebevengia politinės ir partinės prievartos tarnautojų atžvilgiu. Norint ko nors pasiekti, valdininkui reikia mokytis prisitaikyti, o norint išsilaikyti kėdėje, nesisieloti smerkiant tuos, kurie į tą postą delegavo.
Ministras D.Pavalkis savo atšaukimą iš posto iškart pavadino „susidorojimu“, nors partinės etikos požiūriu tai visiškas absurdas. Tad žmonės logiškai ir klausia: o kodėl tamsta į tą partiją stojai? Dėl karjeros.
Garsus rašytojas, lietuvių literatūros klasikas J.Grušas 1935 m. išleido romaną „Karjeristai“. Jo herojus – jaunas, krikščionių demokratų idėjoms artimas valstybės tarnautojas pamažu priverčiamas suprasti, kad tik išdavus idealus įmanoma kilti karjeros laiptais.
Principingas valdininkas atsisako stoti į Tautininkų partiją, išsaugo gerą veidą, užtat praranda postą. Ir dar daugiau.
Pačiam rašytojui tada buvo 34-eri ir jis, kaip ne vienas ano meto jo kolega, išgyveno dėl Lietuvą užplūdusio karjerizmo.
Dabar Lietuvoje kitokios aplinkybės, tačiau politinio ir dvasinio gyvenimo atmosfera daug kuo panaši į J.Grušo romane pavaizduotą. Laikas susirūpinti.
