Dar prieš savaitę, kai ėmė aiškėti, kad partija ketina pateikti būtent šį politiką, iš karto pasklido kalbų, jog D.Grybauskaitė tikrai atmes jo kandidatūrą siekdama atkeršyti Darbo partijai ir pakurstyti aistras jos viduje.
Tačiau „darbiečiai“ vis viena žengė va bank, oficialiai teikdami V.Gedvilo kandidatūrą premjerui, socialdemokratų ir valdančiosios koalicijos lyderiui A.Butkevičiui.
Dar įdomiau, kad va bank žengė pats premjeras: jis paskelbė, jog Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pranešė, kad neturi jokių priekaištų V.Gedvilui, ir pateikė jo kandidatūrą D.Grybauskaitei.
Kaip ir buvo prognozuota, D.Grybauskaitė staigiai ir kategoriškai šią kandidatūrą atmetė, remdamasi ta pačia teisėsaugos informacija, kuri buvo pateikta ir premjerui.
A.Butkevičius STT agentų duomenis apie kandidato nuodėmes pavadino smulkmenomis, kurios dar ir apipintos visokiais „galimai“, „manomai“ ir „tariamai“.
Bet D.Grybauskaitė paskelbė, jog tai tokie baisūs dalykai, kad jie jokiu būdu neleidžia tokio žmogaus kaip V.Gedvilas skirti ministru. Be to, prezidentė kirto ir premjerui, nusistebėdama, kaip šis apskritai ryžosi teikti šią kandidatūrą.
Tačiau nei Darbo partija, pareiškusi, jog apskritai absurdiška, kad žmogus, būdamas vienas Seimo vadovų, negali būti ministru, nei premjeras, retoriškai paklausęs, ar Lietuva – autokratinė valstybė, neatsitraukė. Tad valdžios viršūnėse susidarė pato situacija.
Ji primena po pastarųjų prezidento rinkimų valdžios viršūnes krėtusį vadinamojo viceministrų juodojo sąrašo skandalą, kai D.Grybauskaitė atsisakė iš naujo patvirtinti viso būrio viceministrų įgaliojimus, nes apie juos esą buvo surinkta daug negeros operatyvinės informacijos.
Kokia ta informacija, visuomenei taip ir liko viešai nepaskelbta, bet D.Grybauskaitė, nors valdantieji ir premjeras iš pradžių taip pat aršiai priešinosi, laimėjo.
Kas šįkart teisus ir kas laimės? Kaip ir viceministrų atveju, aiškiausią atsakymą į šį klausimą suteiktų pats slaptos informacijos turinys. Tai taip pat neleistų teisėsaugai būti įtartai tapus politinių žaidimų ir spekuliacijų įkaite ar net dalyve.
To ėmė reikalauti pati Darbo partija pritariant ir premjerui – pirmiausia, aišku, dėl to, jog nutarė, kad viešumoje paskelbtos V.Gedvilo nuodėmės parodytų, jog prezidentė tik pučia politinį burbulą.
Tačiau pats prezidentės kontroliuojamos STT vadovas S.Urbonavičius nedelsdamas pareiškė, kad įstatymai jokiu būdu ir jokiomis aplinkybėmis tų pašymų išslaptinti neleidžia.
Bet, kaip dažnai Lietuvoje būna, greitai į viešumą vis viena krito bent jau svarbiausi iš tų žvalgybinių šešėlių ant V.Gedvilo munduro.
Esą buvęs krepšinio treneris V.Gedvilas stūmė kandidatus į Kūno kultūros ir sporto departamento vadovo, kuris turėtų būti skiriamas konkurso būdu, postą.
Pirmiausia tai buvo teisėsaugos tuomet neigiamai įvertintas partijos bendražygis J.Furmanavičius, o po to – nepartinis E.Urbanavičius, kuris ir tapo departamento vadovu.
Taip pat vienos konferencijos metu už V.Gedvilo nakvynę viešbutyje mokėjo Lietuvos krepšinio federacija, o už vieną jo vakarienę – tikriausiai bernvakarį – verslininkai.
Pats V.Gedvilas visus šiuos kaltinimus viešai paneigė, patvirtindamas tik tai, kad paklaustas nuomonės parėmė E.Urbanavičiaus kandidatūrą. V.Gedvilą viešai parėmė ir premjeras.
Jeigu tai iš tiesų būtent tie šešėliai, dėl kurių, prezidentės nuomone, žmogus jokiu būdu negali būti siūlomas į ministrus, tai jie, švelniai tariant, skystoki.
Žinoma, tai, kad į daugelį šiltų postų, į kuriuos galima sėsti tik atviro konkurso būdu, sodinami politikų statytiniai, o tie konkursai – fiktyvūs, – sena, gerai žinoma ir niekaip nesprendžiama problema.
Įdomu, jog dėl to paties sporto vadovo posto lygiai tokius pat politinius sandėrius sudarė ir buvusi valdžia, neslėpdama, jog konkursą laimės tuometis liberalcentristų atstovas K.Rimšelis.
Tad, remiantis prezidentės logika, jį atvirai „protegavusių“ partijos bičiulių ir paties tuomečio premjero, dešiniųjų lyderio A.Kubiliaus taip pat nereikėtų net iš tolo prileisti prie kokių nors svarbių postų.
Kiti kaltinimai, kuriuos V.Gedvilas apskritai neigia, – taip pat abejotina kliūtis kelyje į ministro postą, net jeigu jie ir būtų teisingi.
Taigi jei tai visi prezidentės bei teisėsaugos šoviniai jų dėtuvėje, akivaizdu, kad šalies vadovės elgesį iš tiesų lemia tik noras dar kartą parodyti vietą visai valdančiajai daugumai, Vyriausybei ir premjerui ir leisti įsisiūbuoti konfliktams Darbo partijoje.
Ten jau kone atvirai kovoja tas pats V.Gedvilas su Seimo pirmininke L.Graužiniene, patriarcho V.Uspaskicho šalininkai su buvusio partijos pirmininko K.Daukšio kompanija – atmosfera labai įtempta.
Dalis partijos gali imti versti iš posto L.Graužinienę, kiti – imti krapštyti kitus savo ministrus ir apskritai planuoti prieš Seimo rinkimus pasitraukti į opoziciją.
Tad kodėl prezidentei nesužaisti savo žaidimo? Juolab kad, remiantis patirtimi, galima prognozuoti, jog jį ir laimės. Valdantieji, pirmiausia premjeras, vis dėlto atsitrauks. Galbūt po savaitės, mėnesio ar pusės metų.
Tik bėda, kad šių žaidimų ir absurdiškų gūžynių įkaite yra tapusi ne tik teisėsauga, bet ir visa valstybė, virstanti juodo farso teatru.
Apžvalgininkas
