Jei tik kas nors pasidalina slogiu įspūdžiu apie kolos skardinę prie šiukšlyno laižantį senolį padoriu švarkučiu ir į jį žvėriuko akimis įsispoksojusį jaunuolį, beje, visai neprimenantį benamio, iškart supuola tuzinai komentarų, kad į šiukšlyną buvusį profesorių ir jo keistą jauną šešėlį atginė skurdas.
Ach, kokia gili įžvalga! Kokios vertingos šalies, neva plytinčios bado zonoje, ekonomikos rodiklių analizės išvados! Kaip lengva tapti geru ir jautriu: tereikia plačiai užmerktomis akimis įsigudrinti nepamatyti ir kitų – žymiai sudėtingesnių už finansinius reikalus reiškinių.
Jie kyla iš žmonių kultūros, mentaliteto ir visiškai arba beveik nieko bendra neturi su algų, pašalpų ir išmokų dydžiu, o bręsta per kartas, kol suveši į sielos ligas ir socialines anomalijas. Visko, tuo labiau – mąstymo, pajamomis nepakeisi. Nes šiukšlinėjimas – tai ne padėtis, tai – būsena.
Esti senjorų, kurie nė už priedą prie 120 eurų pensijos nesutiktų eiti kapstytis į šiukšlių krūvą – vien dėl higienos sumetimų. Deja, fizinės ir proto higienos šiuolaikinėje lietaus visuomenėje mažėja.
Kai jos nebėra, tai ir turint stogą virš galvos vis tiek gresia kažkuriuo momentu atsidurti prie konteinerio. Lyg ten būtum kažką brangaus pametęs, lyg ten būtų kaip aklas kačiukas paklydęs orumas.
Paaiškinimų, kas skatina žmones lįsti gilyn į šiukšles, matyt, yra ne vienas. Gali būti, kad niekas nuo to nesame apsaugoti.
Kai kas savo gyvenimo žiemą staiga dviejų kambarių butuke apgyvendina 33 kates ir jas marina badu. Kai kurie specialiai nebeišneša šiukšlių ir savo būstą paverčia Kariotiškių mikropasauliu. Kiti pasuka link atliekų lauke.
Liaudyje tai vadinama senatviniu marazmu. Sutrikimas, iš kurio šaipytis nereikia. Užtat vertėtų patyrinėti, kodėl mūsų šalyje, kur pripažįstama tik chemija ir šlovinami psichotropikai, psichinių ligonių, silpnapročių tik daugėja – ir statistikose, ir aplinkoje.
Dabartinis šalies sveikatos apsaugos biznis, atsiprašau, politika nepajėgi padėti pakrikusioms sieloms ar bent nedidinti sergamumo nervų ir psichikos ligomis. Svarbiausia, jog trūksta ne pinigų, o atjautos ir platesnio požiūrio į medicinos sistemų įvairovę.
Tarkime, praleidžiame šį daugialypį, atskiros temos vertą klausimą. Tada neišvengiamai lieka akistata su giluminiais dalykais. Mums visiems turėtų rūpėti, kodėl gyvuoja tokios manijos kaip šiukšlinėjimas. Juk potraukis beprasmiam darbui antisanitarinėmis sąlygomis gali būti susijęs su savidestrukcija, savinieka.
Jos dugnas – jau visai arti. Štai temstant arba auštant dėl konteinerių turinio su katinais ir įmitusiais pacukais konkuruoja ir jaunimas. Turiu omeny ne kokius nors iš asocialių šeimų kilusius gatvės nelaimėlius be namų, o šiltnamyje daigintus, komfortu, kurio badaujantys Afrikos pabėgėliai ir Bangladešo vargetos dar nėra nė sapnavę, aprūpintus, išmokslintus blyškiaveidžius!
Iš dyko buvimo ir, neslėpkime, esminių vertybių ar savisaugos stygiaus jie propaguoja fryganizmą. Skamba panašiai kaip frykizmas, bet vis dėlto tai – fryganizmas, gimęs apsiėdusiuose Vakaruose.
Iš anglų kalbos verčiama taip: „free“ yra nemokamas, laisvas, „vegan“ – veganas. Pagal filosofiją ir gyvenimo būdą fryganus galima būtų palyginti su žaliagalvių ir urinoterapijos gerbėjų hibridų mutantais, tik pakeltais kubu.
Jie, regis, visiškai sąmoningi su dideliu malonumu nuosekliai knisasi konteineriuose ir randa juose tinkamų naudoti rūbų, daiktų. Taupuoliai, matyt, dar visai neseniai mėgo neršti padėvėtų drabužių parduotuvėse, tačiau kai ši priklausomybė ėmė progresuoti, persikėlė į platesnes ir dosnesnes – šiukšlynų – sferas.
Jose fryganai medžioja ir maistą. Gi mes, begėdžiai, išmetame nepasibaigusio galiojimo nuograužų. Vargu ar mūsų rūšiuotojams taip sekasi kaip prie Maskvos Rubliovkos konteinerių šildytis pripratusiems benamiams – šie tai mėgaujasi Alos Pugačiovos aukščiausios rūšies ikrais!
Bet, tikėkimės, nepradarytų ar tik vos apseilėtų elito delikatesų pasitaiko ir Lietuvos miestų prestižiniuose kvartaluose.
Kurių galų šlamšti iš švinkenų ir išėdų krūvos ištrauktus produktus, jei yra galimybių pačiam pasidaryti šviežių kotletų? Fryganai paaiškinimą turi. Labai taurų. Jie kovoja prieš kapitalizmą ir vartotojiškumą.
Taip kovoja, kad patys vartoja, ir ne bet ką, o atliekas. Priešingai nei nusigyvenę pensininkai, fryganai – ne materialistai: jie nesiekia niekingos materialinės gerovės.
Be to, dabar jie – ir ekologai. Na, tokie ekologai, kurie, pasiknisę po pūvančias gėrybes, aplipę parazitais ir graužikų platinamomis infekcijomis, lyg niekur nieko išeina pasižmonėti į viešus susibūrimus, kavines.
Tačiau nebūtina tapatintis su fryganais, kad jaustum azartą šiukšlių paieškoms ir kaupimui. Žmonės dar aktyviau šiukšlinėja ir kitose srityse. Pavyzdžiui, internete.
Virtualioje erdvėje – tiek daug šlamšto, kad kai kam nuo jo smegenyse jau susidarę neyrantys, aplinkai pavojingi kamščiai arba, atvirkščiai, žioji kiaurymės. Tai irgi patvirtina liūdną faktą, kad ne asmeniniai finansai kursto aistrą mėšlo krūvoje kažko stropiai ieškoti, gal net savęs paties.
Jei individas iš tikrųjų būtų vargšas, jis negalėtų įpirkti kompiuterio ir kas mėnesį mokėti abonentinio mokesčio už šviesolaidį arba mobilų internetą. Nebent tas vartotojas – fryganas, kuris šiukšlių krūvoje atkniso kompiuterio dalių, iš jų susimontavo naują įrenginį, su juo atėjo į kavinę pasinaudoti nemokamu „wi-fi“ ir ta proga nusprendė užkirsti veganinio mėsainio, aptikto atliekų rūšiavimo konteineryje, plastmasės skyriuje.
Taip pat mūsų veikėjas išsitraukė kolos skardinę. Lyg ji čia pirkta, o iš tikrųjų buvo nudžiauta pradžioje aprašytajam inteligentui iš po nosies.
Į kurią įstaigą likimas tą jauną gurmaną ateity nuves, nespėliokime. Aišku tik, kad riba tarp sveiko proto ir beprotybės šiandien – drumzlina ir ją tarp gyvenimo šiukšlių darosi sunku pastebėti.
