Išskyrus, vienoje atskiroje joms abejoms nepavaldžioje srityje – žiniasklaidoje. Abi, pasirodo, lyg koks bananų respublikos kremlinis diktatorėlis, reikalauja rašytinių žurnalisto klausimų „į priekį“.
Antraip nei mūsų kai kurie kolegos Lietuvoje, mūsų braliukai žurnalistai Latvijoje su tokiais abejotinais reikalavimais nesutiko ir privertė niekada neklystančią mūsų prezidentę Dalią Grybauskaitę parodyti tikrą savo, – sovietinio biurokrato, veidą: „Stop! Šie trys klausimai ne pagal planą! Iškirpkite tuos klausimus!“.
Bet tuojau pat, būdamas patriotu, puolu ginti prezidentę. Latvijos televizijos žurnalistas pasielgė nedžentelmeniškai pažeidęs susitarimą su prezidentės komanda klausti tik suderintus klausimus. Jau nebejuokaudamas teigiu, kad susitarimų reikia laikytis.
Šiuo atveju žurnalistas pažeidė ir žurnalistinę etiką, ir žmoniškąją, tą, biblinę, kurioje skelbiama „Neapgauk!“.
Tuo pačiu žurnalisto etika draudžia bet kokius išankstinius susitarimus su politikais ir apskritai su žmonėmis, reikalaujančiais iš anksto suderinti temos klausimus, taip paverčiant žurnalistiką ir žurnalistą statistu.
Taip paverčiant demokratiją, žodžio laisvę pajuokos objektu. Taip, būtina supažindinti su tema, galima ir pateikti klausimus raštu, bet su preambule: „Bus ir klausimų ne iš sąrašo. Jeigu nesutinkate, viso gero“.
Tačiau tokie „pagal sąrašus“ klausimai retas atvejis. Nė vienas save gerbiantis aukštas pareigas užimantis, savimi pasitikintis politikas neleis sau prašinėti klausimų raštu ir reikalauti nė vienu žodžiu nukrypti nuo susitarimo.
Nesu girdėjęs, kad mūsų politikai, prieš eidami į kokią TV laidą, reikalautų išankstinių rašytinių klausimų. Nei vienas save gerbiantis laidos vedėjas nesutiktų. Nors, regis, klystu.
Sprendžiant iš prezidentės reakcijos, tarp jos ir kai kurių Lietuvos žurnalistų, norinčių gauti prezidentės interviu arba patekti tarp jos išrinktųjų, tokie susitarimai galimai egzistuoja.
Ji juk nerausdama Latvijos TV žurnalistui Gundarui Redėriui pareiškė: „Šie klausimai nesuderinti. Jeigu jau baigėme su klausimais, tai baigėme. Tai jau trečias klausimas, kuris nesuderintas.“ Ir kokie klausimai sukėlė tokią priešišką prezidentės reakciją? „Būti ar nebūti gėjų sutuoktuvėms Lietuvoje? Ar Lietuva pasimokė iš Latvijoje įvykusios tragedijos, kai įgriuvo prekybos centro „Maxima“ stogas ir žuvo 54 žmonės? Kokie, jūsų nuomone, būtų 5 geriausi Lietuvos krepšininkai?“.
Štai tokie paprasčiausi, jokio specialaus intelektualinio pasirengimo ar gilių politinių žinių nereikalaujantys klausimai išvertė prezidentę iš koto.
Į tai adekvačiai sureagavo dar viena „pramogų pasaulio žvaigždė“ A. Jegelavičiutė: „Prezidentė PRIVALO turėti aiškią ir atvirą nuomonę apie VISUS klausimus, nes čia ne „Valanda su Rūta“, o demokratinė valstybė, kur prezidentas yra tarnautojas, o ne ponas. Todėl atsako, ko klausia, o ne tai, ką nori pezėt. Ką norėjo, per rinkimus galėjo pezėt, dabar jau pageidavimų koncertas baigtas. Nepatinka – visada galima eit obelų augint“.
Kiek reikia nusigyventi, kad popso įžymybės pradėtų mokyti Lietuvos prezidentą elementarių viešųjų ryšių, demokratijos pagrindų tiesų? Belieka sušukti A. Jegelevičiūtei: bravo!
Žinoma, nemanau, kad kas abejotų D. Grybauskaitės gebėjimu atsakyti į šiuos klausimus. Tačiau akivaizdu, kad jai eilinį kartą koją pakišo autoritarinė politinė kultūra, leidžianti jai susireikšminti.
Maždaug, „aš esu prezidentė, o pats kas toks?“ Ji panašiai ir pasakė. Lenkai turi tokį čia tinkanti posakį: „Co to ja, co to moja kamizelka!“.
Susireikšminimas tikrai yra kone dažno mūsų politiko bėda. Nei iš šio, neiš to, tūlas, pakilęs nuo žagrės ir tapęs politiku, tuojau parodo savo prigimtį.
Tokią neigiamą parodė prieš savivaldybės rinkimus jau buvęs Alytaus meras, o ir prieš kelias dienas dabartinis Šiaulių meras Artūras Visockas. Meras neparodė jokio elementaraus svetingumo Šiaulius aplankiusiam Ukrainos ambasadoriui.
Niekaip kitaip, kaip mužikišku, mero elgesį įvardinti neįmanoma. Prezidentės D. Grybauskaitės atveju tikrai keistas negebėjimas susivaldyti, apžaisti, pasijuokti iš susitarimo nesilaikymo ir tuo pat ramiai atsakyti į tuos trys klausimus.
Ar niekas nemokė prezidentės bendrauti su žurnalistais? Juk tiek šalių aplankė, tiek interviu dalinta.
Pasikartosiu: derėtų tokį neadekvatų elgesį nurašyti susireikšminimo bėdai.
Taigi, neginčijimai pagrįsti yra pasipylę latvių žurnalistų klausimai apie mūsų žurnalistų ir politikų santykius. Jie klausia, ar mada sutikti su politikų reikalavimais teikti tik rašytinius klausimus, yra būdinga Lietuvai? Jie nerimauja, kad tokia mada susirgs ir Latvijos politikai.
Šioje vietoje prezidentė vardan savo įvaizdžio (apie rūpestį Lietuvos įvaizdžiu gal per daug ir tikėtis) turėtų „perkrauti“ pati save. Nes jeigu jau dokumentuotai pateko į M . Šalčiūtės draugiją, laikas kuo greičiau daryti išvadas.
Akivaizdu, kad asmeninės Dalios Grybauskaitės ydos tampa juos pačios prieše. Tokios klaidos menkina ir prezidentę, ir Lietuvos prezidento instituciją. Manau, kad šiuolaikinė Lietuva nusipelnė geriau. Tik trumpas klausimas: o ką turime „geriau“?
