Iš Didžiosios Tėvynės atskridusi paukštelė suokia apie tai, ką mes visi laikome gėriu. Ragina melstis už taiką ir karo atvertų žaizdų gijimą. Lietuvos komisija įvertina dainininkę prastai, nes malda jų neįtikina. Lietuviai ir rusai pikti – mes balsavom, o kaip jie mūsų balsus panaikinti galėjo?
Tą patį savaitgalį „Facebook“ socialiniame tinkle atsiranda žinomos žurnalistės komentaras. „Pataikaujam išsigimstančiai Europai. Gėjų bučinys laimėti nepadės. Tie žmonės atstovauja Lietuvai, mano valstybei. Tokie ketinimai įžeidžia mano orumą. Aš protestuoju, kad mano valstybė taptų prostitute!“. Beje, įraše buvo net dvylika šauktukų.
Užverda arši diskusija, į kurią įsijungia net tokios Lietuvos žvaigždės kaip Marijus Mikutavičius. Vieni mėgina išaiškinti, kad homoseksualai geriausiu atveju yra vargšai ligoniai – kaip daltonikai. Kiti sako, kad partnerystė yra bet kokios seksualinės orientacijos žmonių teisė. Tada žurnalistė atskleidžia, jog prieš rašydama „Facebook“, ji meldėsi. Dėl to ji jaučiasi absoliučiai teisi. Ji meldėsi už darną, o homoseksualai – tai nedarna, griaunanti tradicinę šeimą.
Apie teroristus istorijų pasakoti nereikia. Tik noriu priminti – jie irgi meldžiasi. Prieš nupjaudami galvą įkaitui, jie meldžiasi. Prieš iššaudydami žurnalistus, jie meldžiasi. Prieš nukreipdami lėktuvą į dangoraižį, jie meldžiasi. Kas tuo metu vyksta jų širdyje, mes nežinome. Tačiau malda neabejotinai jiems suteikia energijos.
„Gazuoju už vairo, kartodamas mantrą. Greitis solidus. Ir staiga, už kalniuko, policijos ekipažas stabdo. Plaukai ant plikės pasišiaušė. Įjungiau stabdį ir, mosikuodamas ranka, kurioje – maišelis su mantrų karoliukais, rodau į save – ar čia man sustot? Ne, policininkas papurtė galvą. Sustabdė už manęs lėkusį „mersą“. Dėkojau Viešpačiui iš visos širdies :)“.
Socialiniame tinkle pasirodžiusią žinutę šiek tiek pakeičiau, nes mane įspėjo, jog minėdama konkretų Viešpaties vardą, susigadinsiu karmą. Iš pradžių mąsčiau, jog greičio viršijimas – gal per menkas nusižengimas, kad atsidurtų tekste šalia pamąstymų apie įkaitus skerdžiančius teroristus. Tačiau rašau čia ne apie nusižengimų dydį, o savo veiksmų nesuvokimą ir įtikėjimą, kad malda viską pateisina.
Nepateisina. Malda nepateisina nei karo, nei terorizmo, nei netolerancijos, nei kelių eismo taisyklių laužymo. Jeigu tu meldiesi, tai nereiškia, kad esi teisesnis už tą, kuris nesimeldžia. Gal net atvirkščiai – melstis ir blogai elgtis yra blogiau negu tiesiog blogai elgtis. Žmogus, kuris nemoka gyvenime sustoti ir truputį pabūti tyloje, yra kaip emocijų užvaldytas robotas. Jį galima tik atjausti, nes jis nežino, ką daro. O jei žmogus pasimeldžia ir tada piktai (neva teisingai) išlieja savo mintis?
Malda yra galia. Tą galią pažinti įmanoma net netikintiems – aš būčiau viena iš jų. Mokslininkai Malt Friese and Michaela Wanke pirmieji ėmė kelti idėją, kad net netikintiesiems yra verta pasimelsti. Jie pateikia įrodymus, kodėl ir kaip malda gali padidinti gebėjimą susitelkti. Jie tvirtina, kad tokios kontrolės šaltinis visai nėra koks antgamtiškas. Jie tvirtina, kad maldos poveikis yra susijęs su žmonių tarpusavio ryšiais. Įvairiais eksperimentais jie įrodė, kad pasimeldę netikintieji gali geriau atlikti prašomas užduotis.
Jei žvelgtume moksliškai, malda gali būti naudojama ir blogiems, ir geriems dalykams. Panašiai kaip elektros srovė – nuo jos namuose atsiranda šviesa, bet lygiai taip pat ja galima nutrenkti žmogų.
Žinoma, religingų žmonių aiškinimai būtų visų skirtingi. Jie yra įsitikinę, kad malda priklauso tik tokiems, kaip jie. Paprasčiau kalbant – jeigu tavo mąstymas skiriasi, vadinasi, tu esi netikintis. Per mus veikia Viešpats, o per tave – ne.
Seniai seniai, kai kaimuose poterius kalbėdavo visi, tokio susireikšminimo būta mažiau. Tada visi meldėsi ir visi žinojo, kad besimeldžiantys žmonės gali visai prastai elgtis. Pavyzdžiui, iki savižudybės privesti nesantuokinio kūdikio besilaukiančią moterį. Religinę veidmainystę puikiai aprašė mūsų literatūros klasikai.
Kai melstis buvo privaloma, niekas to nesureikšmino. Tačiau dabar tas, kuris meldžiasi, įsivaizduoja, jog „žino“ šį tą daugiau negu kiti. Taip maldos žodžiuose pradeda virpėti tylus ketinimas: „Meldžiuosi už tai, kad visas pasaulis mąstytų taip, kaip mes“.
O taip neatsitinka. Pasipiktini homoseksualais – žiū, tuoj pat atsiras daugybė jų gynėjų. Pasigiri, kad tau Dievas padėjo likti nenubaustam už greičio viršijimą – atsiranda tai paviešinti norinti piktoji žurnalistė. Gyvenimas veikia panašiai kaip švytuoklė – patrauksi į save, o ji tokia pačia jėga švystelės į kitą pusę. Neseniai susimąsčiau – nerašyčiau aš nei apie Rusiją, nei apie homoseksualus, nei apie referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams, jei nebūtų tų, kurie tų, kurie šimtu procentų tiki savo tiesą.
Eičiau melstis, jei žinočiau, kaip nesimelst velniavai. Kiek savęs beklausčiau, kas yra tiesa – nerandu jokio atsakymo. Tik tylą. Jeigu klausiu „Kaip Lietuvoje gali susitaikyti homoseksualai ir religingieji“, neturiu atsakymo. Jei suku galvą „Kaip turėtume reaguoti į Rusijos elgesį?“, taip pat neturiu atsakymo. Nežinau, kas yra taika, nes matau, kaip skirtingai visi ją supranta.
Vienintelis dalykas, ką galiu padaryti – tai klausti, kas man yra taika. Galiu pasimelsti, labai paprastai, nesikreipdama net į Dievą: „Tegu manyje būna šis džiugesys, tegu jis skleidžiasi, tegu gyvensiu šviesoje ir tegu skleisiu ją aplinkiniams“. Tą sakydama žinau, kad būti gerai man nepavyks.
Bet tai yra trumpa atokvėpio akimirka. Po jos jau galiu ramiai klausyti Rusijos „eurovizinės“ dainos, nors ir nėra bendrystės jausmo.
