Aistros dėl tų begėdžių, kurie deramai neįvertino apsiašarojusios rusų dainininkės, visiškai nugesino jau tradicija tapusias poeurovizines kalbas, kad tame konkurse mūsų atlikėjai vėl kažko nepadarė taip, kaip reikia.
Nėra jokios abejonės – jei reikalas būtų susijęs tik su muzika, rusės daina buvo verta daugiau nei mūsų komisijos skirta 20-oji vieta, jei ją būtų dainavusi belgė ar vokietė, ta vieta aukštesnė ir būtų buvusi.
Kita vertus, o kaip kitaip balsuoti už valstybę, kuri atsikanda gabalą suverenios kaimynės, skandina Ukrainos rytus kraujyje, o tada siunčia į „Euroviziją“ dainą apie taikos tiltus?
Polina – žavi, talentinga ir čia niekuo dėta, tačiau ukrainiečius turėjo apimti įdomus jausmas matant, kaip Europos šalys viena po kitos skiria Rusijai aukštus balus, pamažu artėdamos prie košmaro – nekalto paskelbimo, kad surengti „Euroviziją“ kitais metais pretenduoja ir Sevastopolis.
Dainų konkursas be politikos? Labas rytas. Konkursas, kuriame armėnai šįmet beveik nesislėpdami dainavo apie Turkijos neigiamą genocidą, kuriame Azerbaidžanas mėgsta pažeisti taisykles ir neleisti savo šalies piliečiams balsuoti už Armėniją (ne tai, kad kas nors labai norėtų), kuriame Rusija 2009-aisiais spaudė iš konkurso išmesti gruzinų dainą su užuomina į Vladimirą Putiną (ir savo tikslą pasiekė). Konkursas, kurio transliaciją kai kurios musulmonų šalys nutraukė paaiškėjus, kad laimės Izraelis.
Antroji vieta yra stebuklinga dovana Rusijai šiame politiniame fone – kaip ir puiki proga dar kartą į šuns dienas išdėti šalis, kurios nuskriaudė tyrąją Poliną. Nors labiausiai ant komisijų pykti šiaip turėtų italai „Il Volo“ – jei būtų balsavę tik žiūrovai, jie būtų buvę pirmi.
Tai, žinoma, greitai pasimirš iki kitų metų – kaip ir Lietuvos pasirodymas, kuris šįkart, bent jau susidaro įspūdis, sulaukė kur kas mažesnio pamazgų kibiro.
Išmokome nebesirgti dėl tos pirmos vietos ir tiesiog mėgautis? Gal. O gal tas trigubas bučinys tiesiog nupirko liberaliau mąstančius. Dievaži – Vakarų žiniasklaidoje Lietuva minima kas antrame straipsnyje apie „Euroviziją“, o tai jau šis tas.
Žinoma, tai buvo rizika. Negali tikėtis balų iš musulmoniško Azerbaidžano ar Baltarusijos, kai ant scenos rodai vyrų bučinius.
Tačiau kai kur Vaidas ir Monika pralenkė net „LT United“. 2006-aisiais Andrius Mamontovas džiaugėsi, kad Didžioji Britanija Lietuvai skyrė antrą vietą. Reikia prisiminti, kad tais metais „Eurovizijoje“ balsavo tik žiūrovai. Žiūrovų balsavimą mūsiškiai Didžiojoje Britanijoje šįmet laimėjo – žemiau nuleido komisija. Tas pats ir Airijoje.
18 vieta tarp 40 dalyvių nėra stebuklingas, bet gerbtinas rezultatas. Taip, gavome į kaulus nuo estų, kurie pasiuntė melodingesnę dainą ir sugebėjo scenoje pravirkdyti vokalistę, ir latvių, kurie nusprendė nepabijoti priešintis „eurovizinėms“ banalybėms.
Nors vėl – kaip lyginsi. Per pastaruosius penkerius metus latviai į finalą pateko tik kartą, o lietuviai – keturis. Šiuo rodikliu lenkiame pusę „Eurovizijos“ šalių, esame stiprūs vidutiniokai ir bent jau tuo galime džiaugtis (būtent patekimas į finalą daugelyje šalių laikomas bene svarbiausiu tikslu, nes, būkime atviri, Moldovai, San Marinui, Albanijai, Baltarusijai ir dar maždaug 20 valstybių laimėti „Euroviziją“ – jokių šansų).
Beveik nėra abejonių, kad po Latvijos ir Belgijos sėkmės kitais metais maždaug pusė šalių į „Euroviziją“ siųs „neformato“ dainas – kaip po olandų pernykštės antros vietos šįmet konkurse priviso duetų.
O tada tikriausiai vėl laimės paprastas putojantis „eurovizinis“ muilas. Bet tai jau kitų metų istorija.
