Apie tai radikaliai savo apžvalgoje prakalbo ir publicistas V. Laučius. („Ačiū barbarų penktajai kolonai Europoje: įsileisime bastūnų minias“ ). Leidžiu ir savęs paklausti: kodėl ta pati „visas ankstesnes valstybingumo normas pamynusi“ ES turi priimti veik milijoną lietuvių? Britai dalį meta lauk. Tautininkai turėtų tuo būti labai patenkinti.
„Trivial pursuit“ klausimų konkursą galima tęsti iki begalybės: „Kodėl amerikiečiai priėmė milijonus emigrantų? Kodėl Australija darė tą patį“?
Gal kad be tų emigrantų Amerikoje ir Australijoje ten šiandien ir toliau klajotų papuasai?
Tokiais tikriausiai įvardintų koks nors tautininkas. Ypač kraštutiniams dešiniesiems ar gatvės „teisybės“ ieškotojams būdingas pabėgėlių apibūdinimas „barbarais“, „ordomis“, „avantiūristais“, „klajūnais“.
Argumentu pasitelkiant apokaliptinį įvaizdį svetimos civilizacijos, priešiškos Europos helenistiniam bei krikščioniškajam pradui. Cituoju: „Nes būtent civilizacija yra tai, kas neleidžia įsigalėti nežmoniškojo humanizmo puoselėjamai visuotinės brolybės idėjai. Civilizacija, kaip ir nacionalinė valstybė, remiasi savų ir svetimų skirties principu. Ten, kur baigiasi civilizacijos teritorija, prasideda kitos civilizacijos arba barbarų teritorija. Jas skiriančias sienas tereikia nugriauti, ir nežmoniškojo humanizmo utopinis projektas bus įgyvendintas.“
Na, dabar madinga tam tikruose sluoksniuose nerimauti dėl neva save ir Vakarų kultūrą naikinančios Europos, Europos Sąjungos veidu. Taip ne tiesiogiai pripažįstant, kad konservatyvioji ES dalis – Rytų Europa – neturi jokios įtakos Briuselyje. Šioje vietoje niekaip neprieštarauju.
Grįžtu prie pabėgėlių priėmimo priešininkų esminės minties, kurią netiesiogiai pasigauna ir lrytas.lt savo savaitės komentare „Pabėgėlių priėmimas Lietuvoje – tarp kūjo ir priekalo“: „Gal iš tiesų, kaip siūlo mūsų politikai, Lietuva turėtų įrodinėti, kad mums gali tekti priimti daug pabėgėlių iš Rytų, jei padėtis Donbase toliau blogės? Suprantama, Lietuvai būtų daug lengviau integruoti ukrainiečius nei afrikiečius ar sirus.“
Tikrai ir, be abejonės, lengviau. Bet kita vertus, tokie pastebėjimai kai kuriuos atveda prie nemalonios išvados: „Negrų ir musulmonų teroristų mums nereikia, nes juk visi žino, kad jie tokie!“ Nuo šito ir reikėjo pradėti. Kam tie akademiniai dešiniųjų intelektualų išvedžiojimai?
Garsusis vokiečių filosofas – nacistas M. Haidegeris jau 1930 metais perspėjo, kad „Westlichen Denken Hat sich Anblick für Wesen verloren“. (Vakarų mąstysena, mintis, prarado ryšį su (vakarietiška) būtimi.)
Kokiame kontekste? Ar tik ne antisemitiniame? Čia pat negalima nepaminėti ir kito įtakingo to meto nacisto filosofo Carlo Schmitto, skatinusio deginti žydų autorių knygas, kvietusio atsikratyti „žydiškos dvasios“. Ar tik ne iš (nacistinės?) minties tradicijos pasitelkiama kritika Europos humanizmo sampratai?
Ne šiaip sau suvedžiau kvietimą „neleisti įsigalėti nežmoniškajam humanizmui“ į antisemitizmą. Nes ir tuo metu, kaip ir dabar, žydai logiškai pateko į „nežmoniškojo humanizmo“ apibrėžimą. Žinau, nuosaikūs dešinieji intelektualai antisemitizmo su tuo nesieja, bet logika neatskiriama nuo savo matematinės prigimties. Per visus du tūkstančius metų žydų tauta taip ir liko svetima Europoje.
Nors žydai nėra nei „negrai“, nei „musulmonai teroristai“. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu prieglobsčio ieškančius krikščionybės pradininkus „Vakarų civilizacija“ siuntė atgal tiesiai į dujų kameras. Taip kad žydai ir šiandien išliko „Mes ir jie“ vakarietiškos būties, savimonės, rasistinėse ribose.
O lietuviai? Jeigu po karo vokiečiai, amerikiečiai, australai, kaip tie švedai, būtų masiškai siuntę lietuvių pabėgėlius atgal Stalinui, pasekmės Lietuvai, lietuviams ir lietuvių kultūrai būtų katastrofiškos. O ir dabar, jeigu staiga susitarusios ES narės išvarytų lietuvius atgal į Lietuvą? Ir kaip su agresyviai rusus už Rusijos ribų „gelbėjančio“ V. Putino kriminalinio režimo idėjomis? Regis, bandoma išsižadėti faktų, rodančių, kad pačioje Vakarų civilizacijoje vyrauja skirtingų civilizacijos lygių tarpusavio konfliktas.
Taip, niekas netrukdo kelti adekvačius, kritinius klausimus, kaip antai, kodėl afrikiečių iškovota laisvė nuo Europos ir noras tvarkytis patiems ūmai virto troškimu bėgti nuo savęs – į tą pačią kadaise išvarytą Europą? Kodėl ES nesugeba susitvarkyti su milijonų pabėgėlių bei imigrantų integracija? Kas ta ir iš ko kilusi ES solidarumo samprata? Tikrai įdomu, žinant, jog Afrikoje yra 52 valstybės, pabėgėliai bėga ne į jas, o į Europą.
Yra 22 musulmonų valstybės, bet arabų pabėgėliai musulmonai bėga į Europą. Bet ne į Lietuvą. Kol kas. Ir tie pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos sugeba kažkaip sukaupti po kelis tūkstančius dolerių (tuojau pat išmesdami savo pasus į vandenį ar kitaip sunaikindami), kad sumokėtų kontrabandininkams. Akivaizdu, kad ES apsiima priimti mases žmonių tam visiškai nepasiruošusi.
Ir taip, tiesa, kad jos nekrikščioniškų civilizacijų integracijos programa į vakarietišką kultūrą lieka nesėkminga.
Ir dar vienas klausimas: kada politkorektiškumas tampa perversišku? Prieita iki tokių absurdų, kad Londono universiteto Goldsmito koledžo darbuotoja Bahar Mustafa, paraginusi „žudyti visus baltaodžius“ ir neleidusi jiems ateiti į vieną aukštosios mokyklos renginį, išsaugojo savo darbo vietą. Mat ji yra ne tik etninės mažumos „atstovė“, bet ir musulmonė.
Tai ar skatina ES aiškios, tvirtos imigracinės politikos nebuvimas pabėgėlių bangas į Europą? Taip. Kai nekeliami jokie reikalavimai, įpareigojantys gerbti mūsų vakarietiškas vertybes, kuriose demokratija, pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms užima pagrindinę vietą, kai politkorektiškumas tampa vėzdu savai kultūrai, nenuostabu, kad masiškai veržiamasi į Europą taip tampant ne galimybių šaltiniu, bet našta visuomenėms. Juolab, ir tai svarbu pabrėžti, kad Europa nėra JAV. Europa niekaip nepasiruošusi atsisakyti tautinės valstybės, tapti bendru politiniu kūnu. Todėl forsuoti Europos federacijos modelį nėra protinga.
Negalima nesutikti su šia tiesa ir kritika. Bet nesutinku su ideologija, kuria siekiama pakeisti vakarietiško humanizmo sampratą. Ar tikrai ES yra pasimetusi humanizme ir jo, taip sakant, panaudojime? Ne. Antraip tai prieštarautų judėjiškai – krikščioniškajai etikai. Noriu pabrėžti, kad mano pritarimas ES modelio kritikai neturi nieko bendra su siekiu pastatyti ant pjedestalo šovinistinį monstrą pavadinimu „Tikroji Vakarų humanizmo dvasia“.
Šiame kontekste nėra ko džiūgauti dėl Australijos pozicijos visiškai uždrausti nelegalius pabėgėlius, žinant, ką australai dar tik prieš kelis dešimtmečius išdarinėjo su aborigenais ir aborigenų vaikais. Norvegų „Barnaverkets“ politika atrodytų lyg vaistas nuo raupų.
Plojama rasizmu paremtai imigracijos politikai? Teiginys, neva „Australija dar neišsikraustė į postmodernizmo durnyną, kuriame nebėra politikos, nacionalinės tapatybės, valstybės sienų ir to, ką turėtų turėti vyrai, nedainuojantys moterišku sopranu“, skamba lyg odė siauram nacionalizmui, homoerotiškam fašizmui. Nebent nebesugebu jo bruožų atpažinti.
Tai štai kaip tik dabar reikalingas ES ūkinis imigracijos iš kitų civilizacijų bangos valdymas. Atidėkime nevienareikšmius akademinius pamąstymus į šalį ir pradėkime skaičiuoti aiškios bei griežtos imigracijos politikos ES nebuvimo padariniuis. Musulmonai ir vietiniai dešinieji tampa radikalesni. Vieni tūkstančiais papildo ISIS žudikų gaujas, kiti bėga į Ukrainą padėti rusų agresoriams.
Civilizaciniai-religiniai –rasiniai konfliktai tik ir telaukia eilinio išsiveržimo. Ir nesvarbu, kad dauguma imigrantų sugeba įsilieti į Europos darbo rinką, kuri be jų dalyvavimo paprasčiausia sustotų. Jiems reikia dėkoti už Europos ir Skandinavijos pokario ekonominio atgimimo stebuklą.
Bet taip, nesėkmingo multikultūralizmo politikos pasekmės rėžia akis. Vis dėlto trūkumai neturi menkinti bendražmogiško prado padėti kitam. Taip, Lietuvoje apie 500 tūkstančių žmonių kapanojasi ant skurdo ribos, iš pusės milijono vaikų ketvirtadalis gyvena tokiose šeimose. Bet, bendrapiliečiai, padėję ranką ant širdies pagalvokime, ar tikrai mes sugebame priimti tik 40 pabėgėlių, kai Europą priėmė apie milijoną mūsiškių?
Nemanau, kad yra rimtas pagrindas kaltinti pokarinę Europą, praradusią dešimtis ir dešimtis milijonų gyventojų per du žiauriausius karus, patyrusią pragarišką tautų pramoninį naikinimą, įskaitant Sovietų Sąjungą, – piktnaudžiaujant humanizmu. Mažiausiai ko reikia, kad pagrįsta kritika ES politikai būtų įvilkta į rasistinį akademinį rūbą, kuriant nacistiniu naftalinu atsiduodančias teorijas apie „nežmoniškąjį humanizmą“. Atsukti nugarą prašančiajam pagalbos išties būtų nežmoniška.
