Tuo įsitikinęs lenkų ir lietuvių dialogo bei Lietuvos lenkų vidaus diskusijų siekiančio Lenkų diskusijų klubo vadovas, tinklaraštininkas ir teisininkas Aleksandras Radčenko.
– Valdančiosios koalicijos politinė taryba lyg ir vieningai pritarė įstatymo projektui, taigi, Seimo daugumos politinė valia ir ryžtas lyg ir yra. Tačiau antradienio posėdyje ir vėl prasidėjo blaškymasis – Mišri grupė net du kartus paprašė pertraukos, tam pritarta ir viskas nusikėlė į ketvirtadienio posėdį. Kas, jūsų nuomone, čia vyksta?
– Panašu, kad tas pat, kaip ir visuomet – nors politinių partijų viršūnės demonstruoja, jog yra „už“, tačiau jų iniciatyva sunkiai skiriasi kelią tarp eilinių jų partijų Seimo narių.
Balsavimai rodo, kad iš visų Seimo frakcijų daugmaž vieningai elgiasi Liberalų sąjūdžio, Socialdemokratų ir, aišku, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcija, tuo tarpu kitos „už“ ir „prieš“ požiūriu ryškiai pasidalijusios.
O žvelgiant į visą Seimą, matyti, kad jis pasidalijęs net į tris apylyges dalis – ne tik „už“ ir „prieš“, bet ir „susilaikančiųjų“, kurie iš esmės irgi nepalaiko įstatymo projekto.
Taigi, bijau, kad jei padėtis bus tokia pati, įstatymo projektui nebus pritarta.
– Tad valdančiosios koalicijos viršūnės tiesiog neparengė tinkamos politinės dirvos šiam įstatymui net ir savo partijose? Tad kam tuomet išvis reikėjo to imtis, jei egzistuoja tokia didelė rizika, kad viskas ir vėl gali žlugti?
– Manau, kad kai kurie politiniai lyderiai ir vėl nusprendė, kad šis klausimas pagaliau turi vieną kartą būti išspręstas ir mano, kad bendra politinė padėtis vis dėlto palanki bent pabandyti. Juk šiam įstatymo projektui pritaria net ir dalis konservatorių, ką jau bekalbėti apie opozicinius liberalus ar valdantiesiems nepriklausančią LLRA.
Tad, matyt, manoma, kad nepritariančią valdančiųjų dalį galima atsverti pritariančiąja opozicijos dalimi. Nežinau, gal tokie apskaičiavimai ir pagrįsti, pamatysime.
Tačiau akivaizdu, kad drąsos Seimo nariams nepridėjo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) sprendimas, nurodęs, kad asmens dokumentuose originaliai galėtų būti rašomos tik užsieniečių ar jų sutuoktinių, bet ne kitos tautybės vietos gyventojų pavardės.
Bet įvairios baimės ir pasipriešinimas tarp paprastų Seimo narų egzistavo ir anksčiau ir padėtis bent jau labai ryšiai tikrai nepasikeitė.
Be to, jei tas įstatymas per stebuklą vis dėlto būtų priimtas, jį greičiausiai vetuotų prezidentė D.Grybauskaitė, o jau tada Seime manau tikrai neatsirastų pakankamai paramos tam veto atmesti.
– Kodėl jūs prognozuojate, kad prezidentė šį įstatymą vetuotų?
– Manau, kad ji nėra nusiteikusi palankiai šio įstatymo atžvilgiu, tačiau pirmiausia dėl jo teisinių neaiškumų. O jie tikrai egzistuoja.
Viena vertus, Konstitucinis teismas (KT) išaiškino, kad tokie dalykai turi būti daromi tik su kalbininkų teikimu ir pritarimu. To dabar nėra.
Dar daugiau – VLKK išaiškinimas skirtingas nuo to, kas numatyta valdančiųjų projekte, leidžiančiame ir vietos kitos tautybės gyventojams rašyti savo pavardes lotyniškais rašmenimis pagrindiniame paso puslapyje.
Tačiau konstitucinė kolizija, man regis, egzistuoja ir pačiame VLKK sprendime, nes jis padalija tos pačios tautybes žmones Lietuvoje į dvi nelygiateises dalis, suteikdamas iš užsienio atvykusiems daugiau teisių, nei vietiniams.
Taigi, aš manau, kad tinkamiausias elgesys būtų šį įstatymą priimti -- galbūt jį pakoregavus ir suradus kokį nors kompromisą su priešininkų siūlymais, pirmiausia paremtais VLKK nuostatomis, o po to kreiptis į KT.
Į KT bet kokiu atveju, manau, kreipsis ir patys šio įstatymo priešininkai, jei jis vis dėlto bus priimtas ir prezidentė jo nevetuos arba jos veto bus atmestas. Taigi, istorija šiame etape tikrai nesibaigs.
Tačiau ją vis dėlto reikia kažkaip baigti ir geriausia taip, kad po to būtų kuo mažiau prieštarų ir neaiškumų – taigi, geriausia su KT pagalba.
- Tačiau pagrindinės priežastys, dėl kurių Lietuvos politikai jau daugybė metų vengia spręsti šį klausimą, neturi nieko bendra su teise. Pirmiausia, tai – baimė, kad dėl to supyks lietuviai rinkėjai, kurie, pavyzdžiui, labiausiai iš politikų nemėgsta LLRA vado V.Tomaševskio. Bet ar tos baimės akys nėra per didelės?
– Manau, kad tikrai per didelės. Žinoma, dešiniesiems politikams gal ir kiltų didesnė rizika, nei kitiems, o lietuviai rinkėjai tikrai nemėgsta V.Tomaševskio.
Tačiau įvairūs ir patikimai tyrimai, pavyzdžiui, tie, kuriuos atliko Mykolo Romerio universitetas, Lenkijos ambasada Lietuvoje, rodo, kad kažkokio itin neigiamo požiūrio tiek į lenkus apskritai, tiek į šiuos pavardžių rašybos ar dvikalbių gatvių užrašų klausimus Lietuvos visuomenėje tikrai nėra.
Dauguma lietuvių žvelgia į šiuos dalykus tiesiog neutraliai.
Pavyzdžiui, net ir Vilniaus meru užtikrintai išrinkto liberalo R.Šimašiaus pavyzdys rodo, kad net ir ryžtingai pasisakant už originalią rašybą dokumentuose ir dvikalbius viešus užrašus, galima laimėti prieš konkurentą, kurio pozicija – lietuviškai etnocentriška.
- Viena vertus, Lietuvos lenkai ims masiškai keisti dokumentus, antra vertus, įteisinus nelietuvišką rašybą pagrindiniame paso puslapyje, iškils pavojus visai valstybinei lietuvių kalbai. Ką jūs į tai?
– Žinodamas savo tautiečių nuotaikas, galiu užtikrinti, kad tikrai nebus jokio masinio persirašymo. Be to, galima prisiminti, kad po to, kai Lenkijos lietuviams buvo leista rašyti savo pavardes dokumentuose originalo kalba, iš maždaug 6 tūkst. Lenkijoje gyvenančių lietuvių tai padarė apie 200.
Manau, kad panašus procentas būtų ir tarp Lietuvos lenkų.
Kita vertus, aš tikrai nesuprantu, kaip tai, jog lietuviškuose pasuose būtų galima rašyti nelietuviškas pavardes ir originalo kalba, sukeltų kažkokį mirtiną pavojų lietuvių, kaip valstybinei kalbai.
Kaip kokia nors nelietuviška pavardė, kad ir parašyta valstybiniame dokumente, gali pakirsti valstybinius lietuvių kalbos pamatus?
Ši baimė, kuri yra viena iš pagrindinių – tikrai keista. Juolab, kad nei Lenkijoje, nei, pavyzdžiui, Čekijoje, kur šie dalykai buvo sprendžiami, nekilo toks kalbininkų ar politikų pasipriešinimas.
– Tikriausiai daug lemia instinktyvus, lietuviškam tautiškumui įprastas antilenkiškumas?
– Manau, kad tai tikrai viena iš pagrindinių priežasčių. Modernios Lietuvos valstybė pamatuose išties yra ne tik kalbos, bet ir antilenkiškumo akmenys. Tagi, nors ir šiandieninėje Lietuvos visuomenėje antilenkiškos nuotaikos nėra paplitusios, tebeegzistuoja stiprios politinės ir lobistinės, gerai organizuotos ir svarbius užtarėjus turinčios antilenkiškos grupės, kurių balsas labai girdimas.
Tačiau nereikia pamiršti, kad didelę dalį kaltės turi prisiimti ir oficialioji Varšuva, kuri pastaruoju metu dažnai elgėsi, kaip didysis brolis su mažuoju, ultimatyviai primesdama Lietuvai savo reikalavimus.
Pavyzdžiui, buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro R.Sikorskio pasisakymai, kad jo kojos Vilniuje nebus, kol nebus išspręsti Lietuvos lenkų klausimai, buvo didžiulė klaida ir puikiausias būdas nutraukti bet kokias derybas. O jos turi vykti bet kokioje situacijoje.
– Kaip Lietuvos ir Lenkijos santykius bei LLRA pozicijas bei elgesį paveiktų, jei Seime ši iniciatyva ir vėl žlugtų ir kaip jie keistųsi, jei vis dėlto Lietuvos lenkams būtų leista pasuose rašyti savo pavardes savo rašmenimis?
– Lenkija niekada neatsisakys nuostatos, kad šis eilė kitų klausimų būtų išspręsti, taigi, politiniai santykiai ir toliau liktų taip pat aptemdyti. Tuo tarpu LLRA – tokia partija, kuri neturi aiškaus ideologinio stuburo ir egzistuoja bei veikia tik įvairių probleminių tautinių mažumų klausimų pagrindu ir dėka. Tad kuo daugiau konfliktų – tuo jai geriau.
Tačiau svarbiausia – būtų ir vėl prarasta ta Lietuvos lenkų dalis, kuri balsuoja už LLRA tiesiog dėl to, kad nemato alternatyvos.
Taip, tokie dalykai, kaip pavardžių rašyba dokumentuose – grynai simboliniai ir neturi didelio poveikio žmonių gyvenimui. Tačiau jei jie atkakliai nesprendžiami, žmonės galvoja, kad jei nesprendžiamos net tokios smulkmenos, jie apskritai nerūpi valdžiai.
Taip, LLRA niekur neišnyks ir visuomet turės savo geležinį elektoratą. Pirmiausia – rajonuose, kur seniai ir puikiai veikia žmonių mobilizavimo prieš rinkimus, į kuriuos jie ir autobusais atvežami, mechanizmai. Tačiau Vilniuje, kur gyvena apie pusė visų Lietuvos lenkų, rinkėjai – savarnkiškesni.
Tuo atveju, jei šis įstatymas vis dėlto būtų priimtas, santykiai, be abejo, atšiltų, tačiau kažkokių esminių ir greitų lūžių neverta tikėtis. Tam reikalinga kur kas platesnė ir stipresnė politinė valia tiek Varšuvoje, tiek Vilniuje.
Šiuo metu vis daugėja požymių, kad tokia valia formuojasi, nors ir ne itin greitai. Lietuvos politinis elitas pradeda suprasti tautinių mažumų ir santykių su Lenkija svarbą. Tuo tarpu Lenkijoje po šį rudenį vyksiančių Seimo rinkimų į valdžią greičiausiai sugrįš „Įstatymas ir teisingumas“.
Ši jėga, nors ir labai tautiškai orientuota, visuomet pasisakė už Vidurio ir Rytų Europos valstybių bendradarbiavimą ir koalicijas.
Taigi, reikėtų bent jau atverti galimybę valstybių santykiams vėl atšilti – galbūt net iš esmės.
