Pabaikime vardų ir pavardžių įstatymo gimdymą

Apie viską nuo pradžių. 2014 02 27 Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsakė į Teisingumo ministerijos klausimą, ar gali įstatymų leidėjas vienašališkai nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase taisykles, neišsiaiškinęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pozicijos tuo klausimu (t. y. negavęs jos oficialiu teisės aktu pateiktų siūlymų) arba jais nesivadovaudomas, t.y. vienašališkai.

Daugiau nuotraukų (1)

Anatolijus Lapinskas

Jun 25, 2015, 3:22 PM, atnaujinta Oct 29, 2017, 10:41 AM

KT į klausimą atsakė neigiamai ir išaiškino, kad kai įstatymų leidėjui, nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios žinios, jis turi gauti VLKK oficialią išvadą, aiškius siūlymus, į kuriuos įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti.

Vadinasi, Seimui būtinai reikia kreiptis į VLKK. Ir jau visai aiškiai ir suprantamai KT pažymėjo, kad laikantis Konstitucijos 14 straipsnio nuostatos „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“, gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo taisyklės, kai jas keisti siūlo VLKK.

Kas vyko toliau? 2014 04 01 Seimo nariai Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė, aišku, jau žinodami KT nuomonę, pateikė Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą. Greta tradicinio rašymo lietuviškais rašmenimis jame nustatytos išimtys dėl pavardžių rašymo lotyniško pagrindo rašmenimis, t.y. vartojant raides W X Q.

Šio įstatymo aiškinamajame rašte dėstoma, kad minėtos išimtys taikomos „užsienio valstybių piliečiams, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, pateikusiems dokumento šaltinį, kuriame pavardė įrašyta lotyniško pagrindo rašmenimis (pvz., užsieniečių sutuoktiniams, jų vaikams)“. Taigi įstatymas kreipia tokią rašybą tik užsieniečiams ir jų šeimų nariams. Vis dėlto, laikantis KT nurodymų, kaip sakoma, dėl šventos ramybės įstatymo autoriai pasiūlė Seimui kreiptis į VLKK dėl jų „kūdikio“ įvertinimo.

Ir ką jūs manote? VLKK 2014 09 05 Išvados beveik atitinka tiek Kirkilo-Šiaulienės įstatymą, tiek netgi žinomą 1991 LR AT nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo...“: LR piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis.

Išimtys: užsieniečių, įgijusių LR pilietybę, vardai ir pavardės LR išduodamuose asmens dokumentuose gali būti rašomi lotyniško pagrindo rašmenimis pagal kitos valstybės išduotą asmens dokumentą ir – skirtumas tik čia – su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio LR piliečio, tokių sutuoktinių vaikų pavardės taip pat gali būti rašomos lotyniško pagrindo rašmenimis, dokumento šaltiniu laikant užsieniečio asmens dokumentą.

Viskas aišku? Tai kad ne. Ne vieną mėnesį įstatymą dar svarstė papildomi Seimo komitetai, vyko vadinamieji klausymai, kol praeitą mėnesį gegužės 13 netikėtai gimė „patobulintas“ įstatymas, su į žaidimą įtrauktomis Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO) Mašininio skaitymo kelionės dokumentų taisyklėmis. Vis dėlto ir dėl šio „mašininio“ atvejo Seimas birželio 5 kreipėsi į VLKK.

Kalbininkai vėl praktiškai pakartojo ankstesnę išvadą, kad išimtys, t.y. rašyba lotyniškais rašmenimis gali būti leidžiama tik užsieniečiams pagal jų kitoje valstybėje išduotą dokumentą ir santuoką su jais sudarantiems LR piliečiams bei jų vaikams.

Teisės ir teisėtvarkos komiteto birželio 17 posėdyje šiai VLKK išvadai iš esmės buvo pritarta, o nemažos grupės Seimo narių: Valentino Dumčiaus, Ryto Kupčinsko, Vytauto Juozapaičio ir kitų net 15 naujų įstatymui prieštaraujančių siūlymų buvo atmesti.

Taigi praktiškai įstatymas pakartojo 1991 nutarimo nuostatas, tik pridėjo galimybę dar ir užsienio piliečių sutuoktiniams įgyti originalią pavardę. Apie šią vis dar neišsprendžiamą problemą esu rašęs anksčiau, pvz., straipsnyje „Problema: kaip įgyti vyro pavardę“

Jame aiškinau, kad mūsų nuotakų pavardės, raides W X Q užrašius „lietuviškai“, įgauna tiesiog karikatūrišką išvaizdą, pvz., vokiečio Westerwelde žmona taptų Vestervelde, olando Ahlqvist žmona – Ahlkuvist, o prancūzo Brasseaux – Brasseauks (nors to „x“ prancūzai tiesiog netaria...). Su Lietuvos raštininkų pagalba gavus tokias pavardes, užsieniečių žmonoms lietuvaitėms be natūraliai riedančių ašarų, atsirado daug rimtų problemų įrodinėjant santuokinį ryšį, reguliuojant turtinius ir kitus civilinius santykius ar tiesiog norint įrodyti asmens tapatybę.

Kodėl taip sunkiai gimsta šis, atrodytų, toks paprastas įstatymas? Pasirodo, nemaža grupė Seimo narių konservatorių bei nemažai visuomenės šiuose abiejuose vardų ir pavardžių įstatymuose įžvelgė nei daugiau, nei mažiau, kaip „galimą nacionalinių interesų išdavystę“, o konkrečiai, nusileidimą Lietuvos lenkų ir pačios Lenkijos reikalavimams.

Drįsiu pastebėti, kad nors apie šios frakcijos atstovus ir jų idėjinį vadą esu parašęs dešimtis žiaurios kritikos straipsnių, šį kartą jie ne prie ko. Įstatyme nieko apie lenkus nesakoma, o už Lenkijos piliečių, jei įdomu, pernai ištekėjo 85 Lietuvos pilietės, iš viso už užsieniečių pernai ištekėjo per du tūkstančius Lietuvos moterų.

Paradoksas, bet analogišką įstatymą prieš keletą metų teikė konservatorius Česlovas Stankevičius, dar anksčiau pats konservatorių lyderis Andrius Kubilius. Bet dabar, projektą pateikus socialdemokratams, jis tą projektą jau kritikuoja.

Apskritai iškelti į aukščiausią valstybės lygmenį ištekėjusių už užsieniečių lietuvaičių pavardžių rašybą, švelniai tariant, yra nesusipratimas. Juk žymiai paprasčiau būtų išspręsti šią problemą kaip Čekijoje. Čia už užsieniečių ištekančioms čekėms pavardę leidžiama rašyti be tradicinės čekiškos galūnės –ová, jeigu vyras nėra Čekijos ar Slovakijos pilietis. Tokiu būdu jeigu čekė ištekėtų už buvusio Prancūzijos prezidento Sarkozy, ji taptų ne Sarkozyová, bet tiesiog Sarkozy.

Kaip tokį paprastą principą įgyvendinti Lietuvoje? Žinoma, reikalą galbūt išspręs naujasis įstatymas, tačiau jį Čekijos pavyzdžiu galima spręsti ir žymiai paprasčiau. Galiojančio 1991 LR AT nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių...“ 3 punktą papildyti ir santuokos su užsieniečiu elementu: „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, taip pat LR piliečių, sudarančių santuoką su užsienio valstybės piliečiu, vardai ir pavardės gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“.

Lygiai taip pat užtektų Civilinės metrikacijos taisyklėse įrašyti, kad „registruojant LR piliečio santuoką su užsienio valstybės piliečiu, LR piliečio pavardę leidžiama perrašyti paraidžiui lotyniško pagrindo rašmenimis“. Tiesą sakant, galima būtų apskritai jokių naujų įstatymų ir teisės aktų nepriiminėti, o laikyti, kad žmonos pavardė „pagal vyrą“ yra visiems savaime suprantamas dalykas...

O kaip dėl Lietuvos lenkų pavardžių? Čia mūsų sąžinė turėtų būti visiškai rami. Lietuva, skirtingai nuo Lenkijos, vykdo Lietuvos-Lenkijos sutartį ir rašo savo mažumų pavardes „pagal tautinės mažumos skambesį“. Taip pat vykdo tokią pačią Europos tautinių mažumų konvencijos nuostatą, leidžiančią vartoti savo oficialios kalbos abėcėlę, kai reikia rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens vardą pagal jo fonetinę formą. Latvija daro su lenkais būtent taip, beje, už savo tautinių mažumų politiką iš Lenkijos, skirtingai nuo Lietuvos, sulaukia tik pagyrų.

Tam tikro nesusikalbėjimo kol kas liko dėl dokumento šaltinio, kurio pagrindu galėtų būti rašoma LR piliečio pavardė. Remiantis tam tikros analogijos turinčia Lenkijos praktika, tokiais dokumentais reikėtų nepripažinti civilinės būklės aktų dokumentų, išduotų okupuotose ir praradusiose Lietuvos jurisdikciją teritorijose, turiu minty 1938-1945 Klaipėdos kraštą ir 1920-1939 Vilniaus kraštą, kuriuose lietuviškos pavardės buvo ištisai vokietinamos ir lenkinamos.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.