Siunčiu jus ant trijų raidžių

Tiek daug triukšmo dėl paso. Taip ir knieti visus erzeliuojančius lietuvius pasiųsti ant tų trijų nelemtų raidžių – w, x ir q. Įdomiausia, kad ginčijasi ne lietuviai su lenkais, o lietuviai su lietuviais.

Daugiau nuotraukų (1)

Ginta Gaivenytė

Jun 26, 2015, 3:57 PM, atnaujinta Oct 29, 2017, 6:13 AM

Vieniems atrodo: „Leisk lenką į bažnyčią, ant altoriaus užlips“. Arba „Tegu jie pirmi Lenkijoj lietuvišką pavardžių rašymą įsiteisina“. „Kiti šaukia: „Neaukokime Lietuvos dėl trijų raidžių“. „Lenkai turi būti mūsų sąjungininkai“. Žinoma, kur du pešasi, rusai laimi. Čia jau jie turi teisę teigti, kad tikrai lietuviai yra isteriška ir realybės nesuvokianti tauta.

Visada maniau, kad reikia leisti ir pavardžių rašybą originalo kalba, ir gatvių lenteles. Taip, kaip reikia leisti paaugliams pasivaikščioti miestų gatvėmis plėšytais džinsais, pankiškomis skiauterėmis ar mėlynais plaukais.

Išmintingi tėvai žino – jei leisi, jie daug greičiau suvoks, kad tokia išorinė raiška gyvenimo iš esmės nepagerins. Mūsų lenkai – tokie patys paaugliukai, maištaujantys prieš sistemą, kad įprasmintų savo egzistenciją. Kol jiems neleidžia rašyti pavardžių originalo kalba, jie jaučiasi nuskriausti. Vos tik tai būtų leidžiama, tai tuoj pat taptų nesvarbu.

Nesupraskite neteisingai. Visai nesakau, kad vardas žmogui nėra svarbus. Atvirkščiai. Kai išgirstame vardą, išsyk suvokiame, kad esame. Todėl iškraipyti žmogaus vardą yra jo teisių pažeidimas.

Vaikystėje buvo klaikiai nejauku, kai mano vardą visi tardavo, kas kaip nori. Vieni kirčiuodavo „GintAutė“, kiti – „GintaUtė“, tėvai išvis vadino tik „Gintute“. Kuo toliau, tuo labiau buvau nepatenkinta. Paauglystėje ėmė atrodyti, kad tas vardas yra vyriškas – kodėl aš, mergina, turiu ginti tautą? Tada padariau ryžtingą sprendimą: pasakiau dviems draugėms, kad vadintų mane „Ginta“. Vėliau ėmiau taip pasirašinėti savo tekstus.

Tačiau mano pase iki šiol liko vardas „Gintautė“. Nė į galvą nebuvo šovusi mintis jo pakeisti. Kad ir kiek dokumentų pasirašau kaip Gintautė, aš nuo to nesikeičiu. O jei lenkui stipriai pasikeičia gyvenimas dėl to, kad jis pase yra Vladislavas, o ne Wladislavas, Dieve jam padėk.

Vienintelis keblumas dėl vardo kyla rezervuojant lėktuvo bilietus. Reikia įspėti kelionių agentus, koks vardas yra mano pase. Kartą jau įvėlė klaidą, laimė, „Ryanair“ sistemoje buvo galimybė pridėti tris nelemtas raides.

Gal neatsitiktinai čia prabilau apie skrydžius. Niekur nevyksta tiek daug tapatybės absurdo, kaip oro uostų patikros punktuose. Jei pirkdamas bilietą sumanysi pasivadinti sau gražiu „feisbuko“ slapyvardžiu, į lėktuvą neįlipsi. Jei biliete nurodyta pavardė šiek tiek skirsis nuo nurodytos pase, gali tekti ilgai aiškintis. Jei galiausiai praleis, gal dar spėsi nubėgti į lėktuvą – jei tik neužstrigsi prie rankinio bagažo patikros konvejerio, nes nenorėsi iškrapštyt iš lagamino ir išmest brangių žirklučių.

Oro uosto teritorijoje vyksta paradoksas – tavo tapatybė išdidina iki absurdo ir sumenkinama iki absurdo. Išdidinama – kai negali žengti žingsnio, nes kažkur (gal tualete) pametei mažą bordo spalvos knygutę.

Sumenkinama – kai pasirodai įtartinas ir tave iščiupinėja nuo galvos iki kojų. Vyrai glosto vyrus, o moterys – moteris. Ir jokios galimybės pareikšti, kad nesi homoseksualus ir nenori, kad kitas vyras tave liestų. Jokios galimybės piktintis, kad nesi teroristas, o kaip tik – vegetaras, nė musės nenuskriaustum. Turi susitaikyti su tuo, kad oro uostuose tavo teisės pažeidžiamos – kitaip neskrisi.

Kada yra geriau tokia tvarka kaip oro uoste, o kada – laisvė kaip turguje? Tai yra susitarimo reikalas. Jei susitariame, kad sistema veiks efektyviau tada, kai bus ypatingai griežta – viskas puiku, net jei yra tuo nepatenkintų. Jei matome, kad taisyklių laužymas ar laikymasis čia yra toks pats nereikšmingas kaip užrašas turguje „Lietuviszkos morkowkos“ ar „Pygūs čiaburėkai“, irgi viskas gerai. Galima pasijuokti, o ne iškart skambinti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.

Jei žmogus yra sveiko proto, jis geba pasijuokti ir iš sistemos, ir iš jos laužymo būdų. Pavyzdžiui, lenkas gali keliauti į oro uostą ar banką, apsirengęs marškinėliais: „Mano vardas Wladislawas“. Gal tada net ir mes, lietuviai, kartu pasijuoktume iš raidžių tragedijos. Gal nustotume jaustis nepatogiai dėl to, kad Lietuvoje gyvenimą reguliuojame būtent taip. Juk kiekviena valstybė turi savo absurdų. Mums irgi leistina turėti pavardžių rašybos absurdą.

Galime pasijuokti ir iš VLKK, ir iš su vardu pase save tapatinančių lenkų. Galime šaipytis ir iš konservatorių, kurie iki paskutinio kraujo lašo gins „lietuviškas“ raides, ir iš liberalų, kurie beveik baugina karu su Lenkija. Užvis juokingiausi yra krikščionys, kurie aiškina „Jei lenkai leis lietuvišką raidžių rašybą, tai ir mes leisime“. Suprask – akis už akį, dantis už dantį.

Tik svarbu suvokti, kad tai nėra politinis konfliktas. Tai buitinis, skilusio proto konfliktas. Nė vienam išmintingam lenkui tos trys raidės nerūpi. Kažin, ar Lenkijos lenkai nors viena ausim yra girdėję apie bendrakalbių „tragediją“.

Kai prieš metus lenko gydytojo ir zen meditacijos mokytojo Andžejaus Čapkovskio paklausiau, kaip jis vertina lietuvių ir lenkų rietenas, jis gūžtelėjau pečiais. „Kol jūs, lietuviai, nepapasakojot, kad yra konfliktas, nieko nežinojau. Mano pažįstami lenkai į Lietuvą žvelgia kaip į draugišką šalį. Žinoma, žmonių visokių yra – ir pas mus, ir pas jus“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.