Imkime už pavyzdį Landsbergių giminę, kurios vyrų ir moterų kraujas nuo kilmingumo yra net sukrešėjęs, gyslose varinėjamas taip klampiai nelyg būtų dantų pastos tirštumo substancija, spaudžiama iš tūbelės. Kita vertus, niekas nepasakys, kad šiai dinastijai gresia išnykimas ar išsibarstymas, Landsbergiui – sūnui pasidauginus penkiais pavidalais, Landsbergiui – anūkui turint panašiai tiek pat palikuonių, mums visiems nekantriai tikintis, kad šiuo atveju – tai dar ne riba, garsiajam anūkui ir tuo pačiu daugiavaikiu tėvui kursuojant tarp Briuselio ir Vilniaus, tarp Vilniaus ir Briuselio.
Tarkime, kad šimto Lansbergių legionas paverstų valstybę neįveikiama tvirtove, tačiau problema ta, kad jeigu Landsbergių kiltis taptų gausesnė nei populiariausios mūsuose Jonaičių pavardės žmonių kritinė masė, beveik nebeliktų kam dirbti juodus darbus ir būti paprasčiausiais statistiniais vienetais, nenoriai mokančiais mokesčius bei entuziastingai keikiančiais valdžią. Yra galvojančių ir jau pradedančių piršti savo nuomonę, kad emigracijos atstojamąja gali tapti imigracijos procesų skatinimas, prisikviečiant iš visų pakraščių žmones, sutinkančius dirbti mažiau prestižinį ir menkai apmokamą darbą.
Tačiau neperlenkite lazdos, bandydami dabar mus įtikinti, kad juodus darbus Lietuvoje veržtųsi nudirbti juodaodžiai Afrikos pabėgėliai, o, tarkime, geltonąsias rožes auginti čia galima būtų leisti tik geltonodžiui kinui, Konfucijaus pasekėjui, savo ruožtu čiabuviams keliant užduotį išskaistinti savo sielas iki lelijos baltumo. Jeigu remsitės tokia spalvų metafizika, greitai galite būti atšauktas juodu rasistu, tarsi kažkur paraleliai egzistuotų dar ir baltas rasizmas, nors labiausiai iškalbingu šiuo klausimu būtų galima laikyti vaikiškai naivų ir savotiškai tyrą raudonodžio indėno požiūrį. Viena indėnų legenda byloja, kad Dievas nulipdė žmogų iš molio, o po to pabandė nulipdytą formą išdeginti ugnyje. Esą pirmasis bandymas nepavyko, nes gaminys perdegė, taip atsirado juodaodis žmogus. Kitas bandymas nepavyko, nes gaminys nesukepė iki reikiamos kondicijos, taip atsirado baltaodis žmogus. Ir tik iš trečio karto Dievui neva pavyko sukurti tobulą žmogų, t. y. raudonodį indėną Pranašaujama, kad ateityje viena iš labiausiai prestižinių bus vaikų dizainerio profesija, su kurios atstovų pagalba bus galima suplanuoti savo būsimų palikuonių išvaizdą iki mažiausių smulkmenų.
Kol kas patys gimdytojai yra savo vaikų dizaineris, o ateityje, galimas daiktas, bus galima pridedant pigmento pagal keisčiausius įnorius ir nutrūktgalviškus įsivaizdavimus suteikti taip pat ir pageidaujamą spalvą ar atspalvį savo palikuoniams. Ar tai padės kada nors išspręsti rasizmo problemą, – to negalėčiau drąsiai teigti, priverstas pripažinti, kad susipriešinimui ir atskirčiai išrasti yra dar daugybė kitų būdų be odos spalvos. Kartais per pusę lūpų, o kartais ir atviru tekstu sakoma, kad dėl tautos išsivaikščiojimo labiausiai kalta yra Europos sąjunga (ES), dar tiksliau tariant, mūsų apsisprendimas įstoti į ES su atviromis tarpusavio bendravimui šalių dalyvių sienomis ir laisva darbo jėgos rinka. Tačiau plėtojant šį požiūrį iki loginės pabaigos, privalu būtų paskelbti, kad tautą nuo išnykimo gali išgelbėti tik visiškas sienų uždarymas, totalinė izoliacija nuo pasaulio, kraštutinis rezervato režimas, neleidžiantis migruoti net paukščiams arba bent jau dėl visiems mums suprantamų priežasčių priverčiantis gandrus žiemoti Lietuvoje.
Nesunku pastebėti, tauta tokiu atveju yra traktuojama tik kaip reprodukcinė mašina su aukščiausiu fizinio pasidauginimo tikslu, žinoma, vadų kastai pasiliekant sau teisę apvaisinti tautą dar ir dvasiškai. XXa. antrojoje pusėje vieno miesto metraštininkai pastebėjo, kad per praėjusius metus labai padaugėjo gimimų dėl to, jog dažnai vakarais nebūdavo elektros, – o nesant progos žiūrėti TV, iš neturėjimo ką veikti, miestiečiai eidavo anksčiau gulti ir pridarydavo vaikų.
Taigi gal ir mūsuose būtų galima pabandyti tokiu paprastu rankiniu būdu spręsti tautos išlikimo problemą – vakarais anksti atjungus internetą tautiečiai ilgai nenaktinėtų, o nusimetę tautinius kostiumus ir sustatę krivūles į kampus laiku eitų į lovą gelbėti tautos?
Yra dar vienas, galbūt pats radikaliausias būdas, gelbstintis iš košmariškos padėties, bandant užblokuoti populiacijos skaitlingumo sumažėjimo procesus. O gi mums reikėtų įsteigti instituciją pagal žinomą „Bernevernet“ pavyzdį, kuri su panašiu arba dar didesniu užsidegimu veržtųsi atimti vaikus iš tėvų, neaplenkiant nė vienos šeimos.
Manote, populiacijos skaičius nepakistų vaikų globos reikalus perduodant iš vienų rankų į kitas? Nesakykite, tokiu atveju galėtume išdidžiai tvirtinti, kad panaudojome visus vidinius rezervus, be to, net žiūrint matematiškai, koeficientas gali kardinaliai pakisti, pasikeitus koordinačių sistemai.
Paskutinis būdas yra pakeisti pačią žmogaus prigimtį taip, kad ji daugintųsi paprasčiausio pumpuravimo būdu, žmonėms dulkinantis su vėjo ar vabzdžių pagalba, drauge tikintis – kas bus, kas nebus, bet žemaitis tikrai nepražus.
