Su jauduliu rugsėjo 1-ąją į mokyklas skuba ne tik pirmokai, bet ir tie, kuriems pedagogo darbas tapo pirmuoju rimtu išbandymu gyvenime.
Viena jų – jauniausia Kaune mokytoja, muzikinės pakraipos Suzukio pradinėje mokykloje dirbanti 21 metų Milda Lepševičiūtė. Ši rugsėjo 1-oji taps antrąja švente, kurios metu ji stovės mokytojų gretose.
– Esate pati jauniausia Kauno mokytoja. Ar jau baigėte aukštojo mokslo studijas? – „Laikinoji sostinė“ paklausė M.Lepševičiūtės.
– Vis dar studijuoju, būsiu trečiame Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos kurse. Prieš tai baigiau Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją.
O dirbti su mokiniais pradėjau dar studijuodama pirmame kurse. Jau pusantrų metų dirbu muzikos mokytoja.
– Kaip jūs patekote į mokyklą ir tapote pedagoge?
– Šios mokyklos vadovams mane rekomendavo J.Gruodžio konservatorijos dėstytoja Aušra Simonavičienė. Ji mane pažinojo, dalyvavo muzikologijos egzamine, jį stebėjo bei vertino.
Tuo metu Suzukio pradinėje viena mokytojų išėjo vaiko auginimo atostogų. Sulaukiau kvietimo prisijungti prie jauno kolektyvo. Vadovams tiko įgyta mano kvalifikacija. Iš pradžių siūlė šiek tiek padirbėti. Pažiūrėti, ar šis darbas man patinka.
– Ar buvo nebaugu priimti šį iššūkį, stoti prieš klasę, bandyti vaikams perteikti tas žinias, kurių esate įgijusi?
– Neslėpsiu – darbo pradžioje iš tiesų būta įvairių baimių. Ne vien dėl vaikų reakcijos, bet ir dėl jų tėvų, pedagogų kolektyvo. Juk tuo metu buvau labai jauna, sulaukusi vos 19 metų.
Nors buvo įvairių baimių, jas įveikti padėjo J.Gruodžio konservatorijos dėstytojos. Jos ne tik morališkai mane palaikė, bet ir davė vertingų patarimų.
Kita vertus, mano giminėje esama daug mokytojų. Prieš pradėdama dirbti su vaikais daug domėjausi pedagogika.
– Kokia buvo pirmoji vaikų reakcija, išvydus labai jauną muzikos mokytoją?
– Nuo pat pirmosios dienos siekiau būti ne tik mokytoja, bet ir vaikų drauge. Stengiausi, kad vaikams su manimi būtų ne tik įdomu, bet malonu bendrauti. Gal dėl to su jais gana greitai pavyko užmegzti glaudų ryšį.
Tai pastebėjo ir mokyklos direktorė. Nors mokytoja, kurią pavadavau, jau grįžo po vaiko auginimo atostogų, sulaukiau pasiūlymo likti mokykloje.
Pamenu, vaikai manęs nuolatos klausinėdavo: „Mokytoja, kiek jums metų?“ Atsakymo labai vengdavau, stengdavausi kaip nors išsisukti. Bet kartą mokiniai mane tarsi į kampą užspeitė, teko atsakyti, jog neseniai sukako 20 metų. Vaikų reakcija buvo labai teigiama. Vienas mokinių nudžiugo, sakė, kad jo broliui irgi 20 metų. Dauguma vaikų turėjo brolių bei seserų, kuriems daugiau kaip 20 metų. Todėl mane jie vertino pagal savo artimąją aplinką.
– Ar mokinių tėvams nekilo abejonių dėl jūsų, kaip specialistės, kvalifikacijos?
– Mokykloje, kurioje dirbu, yra galimybė tėvams kartu su vaikais dalyvauti pamokose. Todėl tikrai ne vienas tėvelis yra buvęs šalia, matęs, kaip aš dirbu.
Kita vertus, mokykloje nuolatos organizuojami didžiuliai koncertai, kurių metu į sceną išeina visi vaikai. Jie pasirodo ir po vieną, ir po du, ir po tris. Tai, ko pedagogas išmokė, kuo puikiausiai atsiskleidžia pasirodymų metu.
– Šiuo metu mokote pradinukus. Kaip manote, ar jums dirbant su vyresniųjų klasių moksleiviais nekiltų psichologinių trukdžių?
– Gana dažnai galvoju, kas ir kaip būtų ėmus dirbti su vyresniaisiais. Kita vertus, žmogų vertinu ne pagal metus, o pagal tai, kiek jis išsilavinęs savoje srityje.
Jeigu žmogus – puikus savo srities specialistas, vien dėl to jis vertas pagarbos. Ir visiškai nesvarbu, koks jo amžius. Kita vertus, žmogus už mane gali būti dvidešimčia metų vyresnis, tačiau pagarbos vertas tik dėl to, kad jis vyresnis.
Žinau, ką darau, jau turiu patirties. Todėl manau, jog atėjusi mokyti net ir baigiamųjų klasių moksleivių sulaukčiau jų pagarbos. Aišku, įvairių replikų ar komentarų išvengti, ko gero, nepavyktų, juk tai paaugliai.
– Švietimo sistemoje garbaus amžiaus sulaukę pedagogai tarsi įsikibę laikosi savo vietų ir taip užkertamas kelias jaunimui. Ar teko su tuo susidurti?
– Iš tiesų, teko. Besimokant J.Gruodžio konservatorijoje dauguma mane supusių pedagogų buvo pensinio amžiaus. O jauno specialisto pasirodymas visiems sukeldavo didžiulę nuostabą.
– Ar pedagogo specialybė patraukli jaunimui?
– Apie pedagoginį darbą mokykloje svajojau ilgą laiką. Mano draugai, su kuriais mokausi Vytauto Didžiojo universitete, norėtų būti mano vietoje. Į muzikos specialybę stoja tie žmonės, kurie tvirtai žino, ko nori. Šiuo keliu eiti pradedama nuo vaikystės. Mano nuomone, pedagogika yra viena kilniausių profesijų.
Gaila, bet rasti darbą jaunam pedagogui šiuo metu vis dar labai sunku. Skaudu, kai išsilavinę, apsiskaitę jauni žmonės turi dirbti kažką kita, nei mokėsi ir apie ką visą laiką svajojo.
Kita vertus, suprantu ir pensinio amžiaus sulaukusius, savo darbo vietas saugančius pedagogus. Jie jaučiasi nesaugūs. Nesakau, kad jie yra blogi pedagogai. Savo mokytojams, kurių dauguma buvo vyresnio amžiaus, dėkinga liksiu visą gyvenimą.
