Propagandos fronte – nieko naujo

Pastaraisiais metais plaukų daug nusirauta dėl Maskvos plaunamų protų ir galima tęsti šį procesą – priežasčių į valias. Kad tik iš nesibaigiančio purslojimo ir vienas kitų agitavimo būtų kokios nors naudos.

Daugiau nuotraukų (1)

Tomas Čyvas

Sep 1, 2015, 7:15 AM, atnaujinta Oct 18, 2017, 2:25 AM

Tik neseniai Rusijoje paskelbta apie „Wikipedia“ išjungimą, o Kremlius kasdien pažeria vis naujų idėjų. Viena iš jų – įsteigti tribunolą ir nuteisti kaltuosius dėl to, kad 1945 metų rugpjūtį virš Japonijos miestų – Hirosimos ir Nagasakio – iškilo branduoliniai grybai. Kodėl to nepadarė Stalinas dar tada – neaišku. Jis mielai pasinaudojo situacija ir pasiėmė Kurilus.

Būtų paėmęs ir Hokaido salą, bet nelabai žinojo, kiek amerikiečiai dar turį tokių naujų bombų, tad sustojo. Šiandien Vladimiro Putino Rusijai labai gaila anų bombardavimų aukų, tačiau Kurilų gyviems japonams jis vis tiek neatiduoda. Čia dera priminti, kad legendinis rusų maršalas Georgijus Žukovas, kuris atominę bombą 1954 metais išbandė eksperimentiniais triušiais panaudodamas dešimtis tūkstančių savo paties kariškių ir civilių.

Panašūs dalykai srautu liesis ir toliau. Nereikia tarnauti valstybės saugumo departamente (VSD), kad matytum neblėstantį propagandinį aktyvumą ir prieš Lietuvą, ir prieš Vakarus.

Nežinau, ar teisingi teiginiai, kad už nuolatinį lindėjimą socialiniuose tinkluose ir po straipsniais Kremliaus agentūros interneto klounams dalina po 30 rublių. Gal taip, gal ne. Kažkiek jų yra ir idėjinių. Ir nebūtinai jie yra rusai ar net rusakalbiai, bet atpažinti juos nesunku.

Jie noriai veliasi į diskusijas ir jas provokuoja bei čia pat marginalizuoja. Tipiškas „feisbukinio“ rusų propagandisto modus discutandi: peršokinėti nuo temos prie temos, painioti epochas, situacijas ir geografijas. Pradėjus pokalbį nuo šių dienų Ukrainos – būsi, nei iš šio nei iš to, nuvestas į praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmečių Vietnamą bei turėsi pasiteisinti dėl Richardo Nixono politikos.

Dekonstruosi pašnekovo kliedesius apie Vietnamą, atsidursi 1941 m. birželyje – Kauno „Lietūkio“ garaže. Paskui gali būti priverstas aiškinti, kodėl Amerika nuskriaudė indėnus arba negrus. Jei parodysi, kad Amerika juos skriaudė tada, o Rusijos neonaciai (kaip ir jų draugai, dievinantys Putiną) nekenčia negrų dabar – tau primins apie Hirosimos bombardavimą. Gavęs atsakymą – nuves į Abchaziją ar Pietų Osetiją.

Paskui dar į 1991 m. sausio 13, kur „savi šaudė į savus“. Čia pozicijos beviltiškos, tai netrukus grįšim prie Holokausto. Papasakosi apie zoologinį paties Stalino ir dar carinės Rusijos ochrankos antisemitizmą, jis ims aiškinti, kad Stalinas gruzinas. O jei priminsi, kad Jekaterina II irgi buvo vokietė ir paklausi ar nenori Kremlius dėl to atsisakyti jos užkariautų teritorijų, tau tuoj primins, kad tai latvių šauliai 1917 padėjo surengti revoliuciją.

Tu apie akėčias, jis apie vežėčias. Tu apie tiltus, jis apie miltus. Moderniai tai vadinasi trolinimu, o liaudiškai – kakučio mėtymu į ventiliatorių.

Viską reikia vienodai apteršti, suvelti ir sujaukti. Kad bet kokį pliusą būtų galima versti minusu ir bet kokį įvykį interpretuoti taip, „kaip reikia“. Tai, kad nei televizijoje, nei internete protų vėlimas nesiliaus – irgi aišku be VSD pažymų.

Kur kas svarbesnis klausimas – ką daro Lietuva? Dirstelėkime į visagalę televiziją. Gerai, labai gerai, kad nereaguoja, „pariteto pagrindais“ ir neišjungia įtartinos ar ne visiems suvokiamos laisvosios kvailysčių enciklopedijos, vardu „Pipedija“. Kautis su cenzūra ir melu, taikant kitokią cenzūrą ir melą, yra nesąmonė. To kai kurie veikėjai net siekė, bet laimei – nepavyko. Svarbu, kad informaciniu kūnu taptų kelios nedrąsiai skelbtos idėjos – kad ir humoro forma – parodyti nesąmonei jos vietą.

Lietuvoje surengta keletas ugningų konferencijų, nacionalinio transliuotojo vadovybė viešai ir iškilmingai prisiekė prezidentei Daliai Grybauskaitei, vizito pas ją metu ir po jo, rusišką melą dekonstruoti ir nugalėti. Sugriežtinta pora įstatymų, leidžiant valdžiai lengviau nutarti, kas žalinga Lietuvos piliečio ausims ir akims.

Deja, kol kas supratimas apie tai, kad geriausia kova yra kalbėti patiems, o ne bandyti užčiaupti kitus – lėtai skinasi kelią. Lietuvos radijo ir televizijos komisija periodiškai, kas kelis mėnesius uždraudžia rodyti kažkokį rusišką kanalą. To nauda yra tikrai neregėta, nes jos niekas neregėjo. Interneto ir technologijų amžiuje užsidaryti nuo nepatinkančių įtakų galima tik visiškai, kaip kokiai Šiaurės Korėjai, arba labai menkai. O tada – neaišku kam.

Artėjant naujam televizijos ir radijo sezonui – įdomu – kas gi bus pasiūlyta? Taip – VSD ir toliau galės visai nepersidirbdamas kepti slaptas pažymas apie tai, kad rusai varo propagandą, kurias teisėtai viešins prezidentūra.

Minėta komisija toliau galės drausti, tačiau – kas kalbės ir aiškins, kaip yra iš tikrųjų? Ne tik lietuvių, bet ir mažumų kalbomis. Kas tai darys profesionaliai, nenusirisdamas iki „antipropagandos“ – t. y. iki melavimo į kitą pusę? Kad ir humoro forma? Mūsuose kol kas tik kažkur sklandantys projektai, kurie neaišku kaip atrodys.

Vakaruose – tiek Briuselyje, tiek Vašingtone, tiek Skandinavijoje suprasta, kad to reikia ir kai kas tai daro. Kaimynams sekasi geriau. Estija pasinaudojo Šiaurės šalių ministrų tarybos pasiūlytais pinigais, kuriuos galėjo gauti ir lietuvių transliuotojai, dar paprašė jų papildomai iš Briuselio ir kuria rusakalbį televizijos kanalą Narvoje. Dėl to Rusijos propaganda jau sukėlė isteriją, nes pajuto grėsmę.

Latvijoje įsteigtas NATO strateginės komunikacijos centras, kurio atidarymą sveikino Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė, eilinį kartą pabrėždama kovos su Rusijos propaganda svarbą.

Šalies vadovės teigimu, propaganda yra ypač pavojinga, nes gali destabilizuoti padėtį regione, sukurti palankų klimatą karinei intervencijai ir palaužti žmonių valią priešintis. „Melo ir manipuliacijos erdvė yra atšiauri, dezinformacija yra trumpalaikė ir galiausiai pralaimės. Tiesa yra galinga ir ji visada laimi.

Tvirtai tikiu, kad tarptautinės pastangos ir čia, Rygoje, pasiektas kūrybiškumas sustiprins NATO strateginės komunikacijos pajėgumus.

Centras labai prisidės prie Aljanso veiklos. Mūsų operacijos taps veiksmingesnės, o gynybos pajėgumai išaugs. Lietuva neabejotinai ir toliau prisidės kuo galėdama“, – cituoja žiniasklaida D.Grybauskaitės žodžius.

Taigi, ką gali Lietuva, kuri kaimynų iniciatyvomis teoriškai džiaugiasi? Kol kas, viskas, ką yra nuveikę Lietuvos informacijos šulai – menkos, į LRT eterio užkampius nukištos laidos rusų kalba eterio simbolinis pailginimas ir svetimų laidų, kitomis kalbomis, retransliacija.

Pavasarį nacionalinio vadovai buvo išsakę pagirtiną iniciatyvą – transliuoti propagandą dekonstruojančias laidas, tačiau jų perspektyvos skendi giliai miglose. Jei nieko taip ir neįvyks, nors pinigai ir yra, beliks galvoti, kad visos kalbos apie propagandinį karą yra oro drebinimas, priesaikos prezidentei – jos mulkinimas, o šiaip valdžiai – dingstis įvedinėti cenzūrą. Būtent pastarasis dalykas yra labiausiai pavojingas.

Visuomenėje, kad ir dangstantis patriotiniais lozungais, populiarinama cenzūros idėja – pati didžiausia grėsmė ir, galbūt, pati didžiausia Putino propagandos pergalė. Juk kas jam gali būti maloniau, nei įskiepyti į mūsų smegenyse idėją, kad demokratija ir žodžio laisvė yra niekam tikę silpnųjų išsigalvojimai?

Prie cenzūros ir „teisingos generalinės linijos“ įpratintą, tvirtai rankai, o ne kažkokiam „geiropiškam liberalizmui“ paklūstančią visuomenę lengva, atėjus laikui, pripratinti prie naujų poterių ir vėliavų. Svarbu tik transliuoti tuo pačiu metu ir kabinti tose pačiose vietose.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.