Visą dieną lijo, juodi švininiai debesys dengė dangų, todėl tamsioms mintims atmosfera buvo ideali. „Ir kodėl Kaune viskas taip blogai? Kodėl vis ne tą merą išrenkame? Kodėl gatvės pačios prasčiausios? Kodėl Laisvės alėja tik dabar rekonstruojama ir apskritai – kodėl tie kauniečiai tokie..., na, tokie...“ – burbėjo po nosimi, ieškodamas tinkamo apibūdinimo.
Kol prieš pusmetį išmaniuoju žmogumi tapęs miesto kritikas bandė kompiuterio ekrane susirasti mero priimamojo telefono numerį, pro langą šypt ir pašvietė saulė. Netikėtai ir nelauktai, lyg pasityčiodama iš ką tik gimusios naujausio skundo idėjos – negalėjo meistrai taip greitai ir gerai atnaujinti Raudondvario plento, reikia juos apskųsti.
Jis, didysis kritikas, tiesa, vos kartą važiavo ta naujai paklota gatvės danga, tačiau buvo šokiruotas. Lijo ir jo galingas automobilis ne važiavo, o plaukė – mažos kelio duobutės buvo prisipildžiusios vandens, buvo slidu. Apgailėtina ir pikta!
Apie tai jis parašė savo nuomonę vienai žiniasklaidos priemonei, tačiau gavo mokslininko niuksą į pašonę – viskas gerai, tai laikina problema, kelio danga išsivažinės. Pilti skaldos, kad gatvės danga būtų šiurkštesnė, mieste nevalia, kiltų dar daugiau problemų.
Nesąmonė, svarstė žmogelis, tai tik akių dūmimas, todėl jis ir nusprendė skambinti tiesiai merui. Šis tikrai galės atsakyti, ar Raudondvario plentas tinkamai atnaujintas – meras važinėja gerais automobiliais ir, buvo įsitikinęs, mėgsta greitį.
Tačiau rasti mero telefono numerio nesisekė. Gal velniai nematė tos gatvės, nusprendė. Jų tiek daug dabar atnaujinama, susimaus remontininkai, neabejojo, kitur – tada ir paskųs. Kauno gatvės apskritai tuoj bus lygesnės nei sostinės. Ką tada reikės daryti?
Kauno kritikas žinojo, kad nemaža dalis komentarų apie atsivėrusius Marso kraterius laikinosios sostinės gatvėse yra parašę ne pikti kitų miestų vairuotojai, o būtent jis. Kaip tik nebuvo pasivadinęs rašydamas – ir vilniečiu, ir šviesos spinduliu, ir net prezidentu. O pokalbiuose su kaimynais jam yra pavykę ne vienam įrodyti, kad Kaunas tuoj tuoj bus panašus į kurį nors šalies užkampį, kur vien ištuštėję apleisti namai stovi, duobėtomis gatvėmis važinėja ne automobiliai, o į turgų atriedantys arklių tempiami vežimai.
Smagu buvo Kauno kritikui, kai bendraminčių choras kone kasdien giedojo giesmę, kad „Žalgiro“ arena tikrai nebus pastatyta, kad ir naująjį Panemunės tiltą kelis dešimtmečius kauniečiai matys kaip V.Šustauską dar kartą Kauno mero poste.
Lyg balzamu kas nors širdį patepdavo, kai iš visų tribūnų liejosi kalbos apie išsibėgiojančius po pasaulio šalis kauniečius, apie mirštančią senojo Kauno inteligentiją...
Kol viskuo nepatenkintas niurzglys ieškojo naujo objekto skundui, į jo langą pabeldė kaimynė. „Juozai, išsivalyk langus. Tuoj ne tik žmonių, bet ir saulės pro dulkėmis ir voratinkliais aplipusius stiklus nematysi“, – šypsojosi jauna mokytoja.
„Nėra kada“, – atšovė ir griebėsi telefono ragelio. Paskambins vilniečiui draugui. Gal šis patars, ką Kaune kritikuoti reikėtų.
„Laikinoji sostinė“
