„Interesai“ – vien jau pats žodis nurodo į kažką, kas naudinga vienai grupei. Atversi tą interesų Pandoros skrynią, ir žiū – bus prikurta tokių lenkiškų televizijos laidų, kurios pranoksta rusiškos propagandos šedevrus.
Populistinės Piliečių platformos partijos narys Lukaszas Abgarowiczius aiškina, kad lietuviai jaučia didelį nevisavertiškumo kompleksą prieš lenkus, todėl geruoju su Vilniumi susitarti nepavyks. Jis ragina didinti tiek finansinę paramą Lietuvos lenkams, tiek spaudimą Vilniui. Varšuvos universitete dėstantis profesorius Robertas Wyszynskis neraudonuoja sakydamas, kad lietuviai okupavo Vilnių, o dabar vykdo specialią lenkų nutautinimo programą. TV laidos stilius – visai kaip Kremliaus propagandos.
Blogiausia, kad šiuo atveju neapkaltinsi nei Rusijos, nei Amerikos, nei ateivių iš Marso. Čia taip pat kaip šeimoje – jei trūksta pinigų, galima kaltinti valdžią, gimines, verslo partnerius, tėvus, saulės užtemimą. Bet jei prigulus į lovą imama draskytis ar žliumbčioti, aplinka nekalta. Tada kaltinti belieka vienam kitą. Kur tai veda, visi žinome.
Kaimyninių valstybių santykiai labai jau primena nevykusius santykius šeimoje. Jei vienas kiek nusileidžia, kitas spaudžia dar smarkiau. Padėtis be išeities, nebent užteks sąmoningumo nueiti pas psichoterapeutą. Tik nešališkas stebėtojas gali padėti tiems, kurie nenori suprasti vienas kito kalbos.
Iš esmės kalbame čia visai ne apie lenkus. Lygiai taip pat būtų galima kalbėti apie rusų ir ukrainiečių rietenas. Žmonės, kurie niurzga ir ko nors reikalauja, išvis neverti vadintis kokios nors tautos atstovais. Vienintelė jų vertybė yra kaulijimas. Juos galima vadinti auksinių žuvelių teroristais.
Jie trokšta visai ne konkrečių dalykų ar teisių, bet dėmesio. Savo visais veiksmais jie tiesiog spiegia: „Duokit mums dėmesio, trokštam, mirštam, dėmesioooooo.“ Kaip vaikas, kurio tėvai nuolat dirba, o pasiėmę iš darželio toliau telefonu tvarko reikalus, būtinai kris ant žemės prekybos centre isteriškai klykdamas, kad jam būtinai reikia kokio nors šokoladinio kiaušinio su viduje esančiu žaisliuku. Žinoma, jokie šokoladai čia nepadės. Tėvai turi suvokti, kad reikia daugiau dėmesio skirti nuoširdžiam bendravimui.
Ar ne tas pat vyksta su valstybėmis? Užuot kvaršinę galvą dėl tūkstančio pabėgėlių, geriau atkreiptume dėmesį į Lietuvos lenkus. Ne tuos, aršiuosius, kurie žada visai Europai parodyti, kokie mes skriaudikai. Šituos reikia tik atjausti dėl neišmanymo.
Lietuvoje tikrai gyvena lenkų, kurie nesijaučia skriaudžiami. Dabar jie būtų patys geriausi psichoterapeutai. Žinoma, rimtai kalbėdamiesi, turėsime pripažinti ir lietuvių klaidas. Argi ne tiesa, kad vyresni žmonės lenkų nemėgsta net labiau už rusus? Dauguma lietuvių rusus laiko atlapaširdžiais ir gerais žmonėmis, už tai yra pasiryžę atleisti net jų susižavėjimą V.Putinu. O ar girdėjote, kad kas nors būtų kalbėjęs apie plačią ir atvirą lenko širdį?
Juk tiesa, kad mes nesirūpiname, kad Vilniuje lenkai jaustųsi savi. Jei tik kiltų reali grėsmė, kad lenkai ims plūsti į Vilnių, kurti čia savo verslus ir visur girdėsime kalbant lenkiškai, iškart suirztume. Mes nenorėtume, kad Vilnius būtų toks kaip praėjusio šimtmečio pradžioje – daugelio kultūrų miestas.
Būtent Vilniaus daugiakultūriškumą mums ir reikėtų skatinti. Ne nusileisti lenkams kaip ypatingai mažumai, o pasirūpinti sostinės žydais, kinais, vokiečiais, musulmonais. Gaivinti Vilnių kaip kultūrinį megapolį.
Kai yra bendrų interesų, bendrauti paprasta. Kartą nustebau, pabendravusi su į Lietuvą atvykusiu lenku Andrzejumi Piotrowskiu. Jis – gydytojas ir meditacijos mokytojas. Kasmet bent porą kartų atvyksta į Lietuvą vesti dzenbudistinių atsiskyrimų. Jis žavisi Lietuvos gamta, ypač Veprių miesteliu.
Kai paklausiau jo nuomonės apie lietuvių ir lenkų rietenas, jis nusišypsojo. Tada atsakė, kad tik iš lietuvių jis ir sužinojo, kad vyksta kažkokie konfliktai. „Nepažįstu Lenkijoje nė vieno, kuris būtų nusiteikęs prieš Lietuvą. Visi lietuvius laikome puikiais žmonėmis. Gal ir esama lenkų, kurie nekenčia lietuvių, bet aš jų nepažįstu“, – tokio jo atsakymo buvo gera klausytis.
Paskui teko sutikti krikščionių lenkų, kurie juokavo – tai Dievo valia, kad negalima parašyti pavardės taisyklingai lenkiškai, bet nieko, Šv.Petras prie dangaus vartų paso juk neprašys. O ir gatvių pavadinimai ne tokie jau svarbūs, nes visi laikinai šioje žemėje gyvename, o rojuje išvis nebus vietovardžių. Gal anapusybėje niekas išvis nekalbės lenkiškai, o bendraus tik širdies kalba.
Ir mes juokėmės, lenkai ir lietuviai, stovėjome kartu ir juokėmės. Santykiai mezgasi ne tada, kai iš viršaus nuleidžiamos rezoliucijos, bet kai šalia esantys žmonės suvokia nesutarimo kvailybę. Bet tam reikia kitam skirti bent truputį dėmesio.
