Buvo kadaise ikidemokratinė, Apšvietimo Epocha. Lavinti žmones. Pažinimas ir informacija – priemonė. Tikslas – sukurti demokratiją. Teisingą daugumos atsakingų žmonių visuomenę. Pastatytą ant prigimtinės teisės ir visuomenės sutarties. Protas, prietarų atsisakymas ir dorovė kaip aukščiausia vertybė. Aš Privalau yra valdovas. Pareiga visuomenei aukščiau asmens intereso.
Dabar stojosi postdemokratinė, Užtemimo epocha. Mulkinti žmones. Pažinimas niekam nebereikalingas. Informacija, įteigianti pasaulio modelius – priemonė. Tikslas – pasinaudoti demokratija. Sukurti mažumos manipuliuojamą visuomenę. Pastatytą ant laisvės imitacijų ir visuomenės supriešinimo.
Pasąmonės gaivalai, prietarų siautėjimas ir dorovinio vertinimo atsisakymas – aukščiausia vertybė. Aš Noriu yra valdovas. Asmens teisė aukščiau visuomenės.
Valdžios atstovus renka dauguma. Pagal nuomones, kurias suformuoja mažuma. Masių bukinimas – priemonė užvaldyti nuomones. Kaip oras būtina sistemai. Sąmoningai ir nesąmoningai skatinama visais būdais. Kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį. Informaciją valdo pinigai ir politinė galia.
Piramidė galinga ir nepajudinama. Nes palaikoma ne išorinio diktato, o vidinių įsitikinimų. Kurie masėms įteigti kaip laisvo individo apsisprendimas. Daugumos suvokiamas ir ginamas kaip nepriklausoma nuomonė ir gyvenimo būdas. Jūs laisvai rinksitės iš to, ką jums parinksime. Pagal jūsų kriterijus, kuriuos įteigsime.
Jūs kovosit už mūsų norus ir interesus kaip už savo laisves.
Ideologiją pakeitė ideologijos neigimas. Kuris pats yra ideologija. Užslėpta po visuotinai priimtinų normų kauke. Visos nuomonės vienodai vertingos. Kiekviena patogia proga viena iš jų iškeliama kaip laisvės vėliava. Viena kitai prieštaraujančios naudojamos visuomenei skaidyti ir skaldyti. Tai patikimai saugo nuo vieningos opozicijos.
Priešininkai suvirškinami. Kaip kadaise maištingos jaunimo subkultūros, paverstos šou verslo dalimi – sistemos čiuptuvais. Arba sučirškinami žiniasklaidos lauže kaip nešiuolaikiški atsilikėliai ar tiesiog idiotai. Paveiku dėl natūralaus žmogui konformizmo. Masiniam protui baisus ginklas. Kritiniam mąstymui tai juokinga. Bet kas gi šiais laikais galvoja kritiškai ir dar laisvai?
Tai galios per amžius, jei netyčia nesugriaus naujai iškepti, mieli ir visų mylimi barbarai. Ar nebus sunaikinta ūmios kokio valdžios idioto beprotystės. Technologijos pavers privatumą praktiškai nebeįmanomu. Atsiras seniai laukta absoliučios kontrolės asmeniui galimybė. Kuria bus visuotinai naudojamasi. Niekam apie tai nežinant, aišku.
Revoliucionieriai – nesvaikit. Sistema neįveikiama iš vidaus. Kadangi visiems tinka. Net revoliucionieriams, kuriems nepatinka. Nes joje sau ramiai ir gana sočiai gyvena. Ir jokių geresnių modelių ar juo labiau realių būdų jiems įgyvendinti nepateikia. Išskyrus grįžimą į tai, kas buvo ir pražuvo.
Įdomumas tas, kad sąmokslo teorijos irgi yra ideologijos dalis. Primityvams sukvailinti ir išgąsdinti. Nukreipti pyktį į kaliausę už horizonto. Iš tikro nėra jokio vieno galios centro. Viskas nebesukontroliuojama. Vyksta susirėmimai tarp atskirų grupuočių viduje. Tarp valstybių išorėje. Nuolat blykčioja žaibai. Ir kas turi akis, pamato, kas vyksta scenos tamsoje.
Šito nepakeisi. Gali susikurti savo pasaulį. Mažą, tragiškai gražų. Pilną šilumos ir pasitikėjimo. Jame apsigyventi su tais, kuriuos myli. Susiekti su kitais panašiais pasauliais. Juoktis iš to, kas neįveikiamai kvaila. Ir gyventi Mažojo Princo gyvenimus. Pasiimti gabalėlį laimės kelionėj iš tamsos į tamsą.
Arba bandyti ką nors keisti. Kasdien gydytis guzus ant kaktos ir stebėti Sieną. Virsti Pasaulio Teisuoliu. Kurio kančią visi beveik myli. Tačiau prisiartinti bijo.
Tai – sunkiausias pasirinkimas. Pasirenkame kasdien. Kiekvienas.
