„Jie pakartojo Romeo ir Džuljetos istoriją. Tik Žilvino ir Vitos pečius užgulusi našta buvo nepalyginti sunkesnė už tą, kuri teko Williamo Shakespeare’o pjesės veikėjams, – mūsų dienų herojams kirsta iš ten, iš kur jie nesitikėjo.
Vita nesulaukė paramos ir supratimo iš savo motinos, o ne laiku ir ne vietoje atsidūrusį Žilviną sutraiškė teisėsaugos girnos“, – „Lietuvos rytui“ sakė mįslingos istorijos ir kraupios jos atomazgos sukrėstas vienas Radviliškio rajono Baisogalos miestelio gyventojas.
Po vienos mirties – kita
Šalia Baisogalos esančiame Pakiršinio kaime gyvenusi 14-metė Vita M. rugpjūčio 21-osios vakare namus paliko susipykusi su motina, kuri girtavo.
Dingusios paauglės ieškančių pareigūnų akys nukrypo į Baisogaloje gyvenantį jos draugą 20 metų Žilviną Litviną. Nors vaikinas turėjo įtikinamą alibi, kriminalistai jį sulaikė ir pareiškę įtarimus dėl draugės nužudymo uždarė į areštinę.
Jam mestus kaltinimus neigęs Ž.Litvinas telefonu susisiekė su savo svainiu 30 metų Andriumi Ivinsku ir pasiskundė, kad yra mušamas ir verčiamas prisipažinti dėl nebūtų dalykų.
Vaikinas maldavo jį kuo greičiau išvaduoti, nes priešingu atveju tikrai palūšiąs. A.Ivinsko pastangos išgelbėti svainį, už kurį, jo žodžiais, laiduotų pusė Baisogalos, nuėjo perniek – Ž.Litvinas naktį į praėjusį pirmadienį pasikorė Joniškio policijos areštinėje.
Kol visi spėliojo, kas – pareigūnų smurtas ar savigrauža dėl įvykdyto nusikaltimo – paskatino jaunuolį pakelti ranką prieš save, laikas viską sudėliojo į savo vietas.
Užvakar – Ž.Litvino laidotuvių dieną – Piepaliukų kaimo miške buvo rastas daugiau nei prieš tris savaites dingusios Vitos kūnas.
Manoma, kad paauglė gyvenimą baigė savižudybe, kaip ir jos nužudymu įtartas vaikinas.
Buvo draugiška, bet nedrąsi
Kas kaltas, kad dviejų jaunų, vienas kitą mylėjusių, apie gražų gyvenimą svajojusių žmonių gyvenimas baigėsi tragiškai?
„Vitą pažinojau metus. Pernai ji rugsėjo pirmąją atėjo į septintą klasę, o šiemet jos suolas klasėje liko tuščias“, – „Lietuvos rytui“ sakė Vitos klasės auklėtoja, Baisogalos gimnazijos mokytoja Loreta Puzarienė.
Pasak pedagogės, Vita buvo gera, draugiška, tačiau uždaro būdo, nedrąsi: „Mergina mokėsi pagal jai pritaikytą programą. Mokslai Vitai nelabai sekėsi, tačiau ji labai stengėsi, buvo kruopšti, pareiginga ir pamokų nepraleidinėjo.
Jei klasėje buvo ruošiamasi kokiam nors renginiui ar vaidinimui, Vita tokios veiklos vengdavo, tačiau jei kas nors susirgdavo, mergina nugalėdavo drovumą ir jį pakeisdavo.“
Anot auklėtojos, nors Vita ir buvo uždaro būdo, klasėje nebuvo atsiskyrusi, su visais bendravo, tačiau turėjo tik vieną artimesnę draugę.
„Kartais Vita atrodydavo nusiminusi, bet paklausta, ar kas nors slegia, atsakydavo, kad viskas gerai. Atvirauti ar rodyti jausmų ši auklėtinė nebuvo linkusi. Tačiau tai buvo labai rami, gera, maloni mergaitė. Tas gerumas tarsi iš jos vidaus sklido“, – auklėtinę apibūdino L.Puzarienė.
Auklėtoja žinojo, kad dėl girtavimo Vitos motinai buvo apribotos motinystės teisės, todėl šiai auklėtinei, kaip ir dar vienai jos sesutei bei keturiems broliams, kurį laiką teko gyventi vaikų globos namuose.
Motina suprato savo klaidą
„Apie savo problemas Vitos motina man papasakojo pati, sakė, jog klaidas suprato ir stengiasi pasitaisyti, – rūpinosi ir Vita, ir kitais savo vaikais.
Gimnazijoje mokosi ir Vitos brolis bei sesuo. Galiu pasakyti, kad visi vaikai yra švarūs, tvarkingi, skoningai aprengti“, – sakė L.Puzarienė.
Kad jos auklėtinė draugavo su šešeriais metais vyresniu vaikinu, pedagogė sužinojo tik po mergaitės dingimo.
Apie Vitos dingimą klasės auklėtojai pranešė į jos namus atvykę policijos pareigūnai.
„Pirma mintis, kuri kilo išgirdus šią žinią, buvo tokia: Vitą, kuri buvo išvaizdi, pagrobė. Sužinojus, kad Vita turėjo vyresnį draugą, dingtelėjo minčių, gal ankstyvas nėštumas, gal savižudybė, bet tokias mintis stengiausi vyti į šalį.
Kai kalbėjausi su Vitos motina, ji užsiminė, kad dukra dėl kojoje iškilusio gumbo turėjo ruoštis operacijai, bijojo jos. Beje, Vitos motina nieko man nesakė apie namuose kilusį barnį, po kurio dukra išėjo ir nebegrįžo. Kai apie šį barnį sužinojau iš žiniasklaidos, man pasirodė keista, kad Vita galėjo susipykti su mama.
Ji buvo nekonfliktiška mergaitė ir abejoju, kad būtų galėjusi priešgyniauti mamai ar kalbėti su ja pakeltu tonu“, – sakė metus Vitą pažinojusi jos klasės auklėtoja.
Vaikų buvo netekusi dukart
Daug pastangų ieškant dingusios 14-metės dėjęs Baisogalos seniūnas Romas Kalvaitis sakė, kad jau per pirmąjį pokalbį Vitos motina 34 metų Ramunė Petravičiūtė užsiminė, kad dukra iš namų dingo po kilusio konflikto.
„Moteris neneigė, kad dukra supyko dėl į svečius su buteliu sidro užėjusių dviejų vyrų. Dėl alkoholio problemų vaikai iš R.Petravičiūtės buvo atimti net du kartus.
Pastarąjį kartą moteris užsikodavo ir trejus ar ketverius metus išvis negėrė. Pastaruoju metu vėl pasklido kalbų, kad R.Petravičiūtė ėmė išgėrinėti, tačiau kiek teko su ja bendrauti, visada būdavo blaivi. Po šios tragedijos sulaukėme priekaištų dėl Ramunei grąžintų vaikų.
Tačiau negi pastebėję teigiamų poslinkių mes turėjome nereaguoti ir palikti vaikus globos namuose? Jūs neįsivaizduojate, kokie laimingi vaikai, kai iš valdiškos įstaigos grįžta į savo namus.
Šeima, kad ir kokia ji būtų – gera ar bloga, vis tiek yra šeima“, – sakė R.Kalvaitis.
Mišką iššukavo du kartus
Ieškoti dingusios paauglės žmones būręs Baisogalos seniūnas sakė, kad Piepalių miškas, kur prabėgus daugiau nei trims savaitėms rasti Vitos palaikai, buvo iššukuotas net du kartus: „Ten paiešką vykdė ir pareigūnai, ir dingusiosios draugas Ž.Litvinas su pagalbininkais. Tačiau į kiekvieną užkaborį neįlįsi.“
Kodėl paiešką vykdžiusių pareigūnų žvilgsnis galiausiai nukrypo į dvidešimtmetį Vitos M. draugą, seniūnas sakė nenumanąs.
Iš devynių vaikų šeimos kilęs Ž.Litvinas, kaip ir jo mylimoji Vita, dėl motinos girtavimo jau buvo spėjęs pagyventi vaikų globos namuose.
Iš vaikų globos namų Žilviną gyventi pas save pasikvietė jo seserį vedęs A.Ivinskas.
„Žilvinas man buvo ir kaip sūnus, ir kaip jaunesnysis brolis“, – prie Ž.Litvino karsto braukdamas ašaras kalbėjo A.Ivinskas.
Daug vargo matęs, tačiau dirbti netingintis Žilvinas buvo spėjęs pelnyti ne tik jį pas save priglaudusių artimųjų pagarbą.
„Žilvinas ir trinkeles klodavo, ir močiutėms talkininkaudavo, žolę pjaudavo, malkas kapodavo. Jei reikėdavo ką nors sumeistrauti ar sutaisyti, jos į mano svainį kreipdavosi. Jis viską mokėjo daryti. Mokėsi Šeduvoje, ten padėjo įrengti biologijos kabinetą, mokomąją fermą“, – pasakojo A.Ivinskas.
Darbštų jaunuolį priminė ir bendruomenės namuose, kur buvo pašarvoti jo palaikai, kabančios nuotraukos – jose Ž.Litvinas įamžintas per bendruomeninę talką.
Pasak svainio, Žilvinas buvo lėto būdo: „Neužkabink jo, tai jis tavęs gyvenime neužkabins. Bet saviškius – brolius ar seseris – užstodavo.“
Kad svainis sulaikytas, A.Ivinskas sužinojo tik kitą dieną. Jį šokiravo žinia, kad giminaičiui mesti įtarimai dėl draugės nužudymo.
„Žilvinas apie Vitą nebuvo linkęs daug pasakoti. Mums Žilvinas pasakė, kad Vitai šešiolika metų, kad ją labai myli ir nori užsiauginti, o po to vesti.
Mergina Žilvinas rūpinosi. Taupė pinigus ir jų dar skolinosi, kad mylimajai galėtų nupirkti batus, kuriais ji pasipuoštų eidama į mokyklą. Jei Vita apsipykdavo su mama ar pusbroliu, Žilvinas visada lėkdavo pas ją žiūrėti, kas nutiko, taikydavo juos“, – prisimena A.Ivinskas.
Iš areštinės – skambutis
Sužinojęs apie svainio sulaikymą A.Ivinskas nė akimirką nepatikėjo jo kalte, juolab kad gerai žinojo, jog tą vakarą, kai dingo Vita, Žilvinas buvo namie.
„Bandžiau aiškintis, kas ir kodėl svainį sulaikė, tačiau niekuo jam padėti negalėjau. Nors pusė Baisogalos už Žilviną galvą guldytų, tai jį sulaikiusiems kriminalistams buvo nė motais.
Svainis man du kartus iš areštinės skambino telefonu. Prisistatė, bet aš jį atpažinau ir iš balso. Sakė, kad neduoda valgyti, daužo, dusina, kankina elektrošoku ir verčia prisipažinti nužudžius Vitą.
Svainis dievagojosi, kad Vitos nė pirštu nepalietė, prašė jį kuo greičiau iš areštinės ištraukti, nes nebeatlaikys, pasikars.
Sakiau jam, kad tuoj ištrauksiu, pasiskolinsiu pinigų, pasamdysiu advokatą, tačiau nesuspėjau...
Neabejoju, kad Žilvinas buvo privestas prie savižudybės, apžiūrėjęs jo kūną mačiau smurto žymių. Jas nufotografavau. Štai kaip pareigūnai mus saugo ir gina“, – sarkastiškai kalbėjo išsiaiškinti svainio žūties aplinkybes pasišovęs A.Ivinskas.
Bus tęsinys
