Labai tikėtina, kad po Lietuvos krepšininkų triumfo jums bus paskambinta ir pranešta: „Tėvynė šaukia!“ Kitaip sakant, reikės padainuoti dar vienoje ąžuolų vainikų kabinimo ant kaklo ceremonijoje.
Jei pasakysite „ne“, gali išsipūsti skandalas. Kaip užvakar, kai krepšininkų sutiktuvių rengėjai prasitarė, jog kažkas lyg ir buvo pažadėjęs dainuoti, bet paskui atsisakė – neva todėl, kad mūsiškiai Europos čempionato finale nenukirto ispanų ir neparvežė aukso.
Negi su daline fonograma pašokinėti per transliaciją jau tapo atlikėjų prievole ar skolos grąžinimu žaidėjams? Dar ir suvokiant, kad sutinkančiųjų tikslas – ne tik pasveikinti krepšininkus, bet ir sukurti reitingo taškų televizijai.
Kažkada krepšininkų sutiktuvėse nepasirodęs ir už tai viešosios nuomonės vėzdu gavęs „Trijų milijonų“ autorius M.Mikutavičius šįkart atėjo. Reikia manyti, savo noru, be šantažo.
Kita vertus, ar kas nors paklausė pačių krepšininkų, kokios muzikos, žinoma, be „Trijų milijonų“, savo šventėje jie norėtų? Galbūt Jonas Valančiūnas prieš miegą klausosi pagoniško sunkiojo metalo?
Dar vienas klausimas: kas nusprendė, kad šiai ceremonijai būtinai reikia senų dainų? Kaip prielipo prie žalio kilimo, ąžuolų vainikų, saldžių politikų kalbų ir komandos padėkų aistruoliams.
„Šįmet dar padoriai trumpai truko. Anksčiau būdavo trijų valandų kankynė. Vyrai sėdėdavo scenoje ąžuolų lapuose, kol televizija ištransliuodavo visas savo reklamas ir anonsus, o politikai sakydavo tas kolūkių laikų kalbas. Bet atrodo, kad žanras jau išsemtas“, – trafaretines sutiktuves apibendrino M.Mikutavičius.
Kaip sakoma, nei pridėsi, nei atimsi.
