Dėl itin mažų siuvimo gaminių įkainių pavyksta per mėnesį uždirbti kiek daugiau nei 200 eurų, o juk iš jų dar išskaičiuojami mokesčiai“, – pasakojo Eišiškių miestelyje (Šalčininkų r.) esančioje siuvykloje „Eisiga“ dirbusi siuvėja (moters vardas redakcijai žinomas).
Visą mėnesį siuvimo ceche plušanti siuvėja neuždirba net minimalaus atlyginimo, o štai siuvyklos savininkas įsitikinęs, kad darbuotojoms skųstis nėra ko.
Pašnekovė pasakojo, kad per pusmetį darbo siuvykloje jos atlyginimas tik kartą buvo didesnis nei 300 eurų. Anot jos, provincijos siuvyklos darbuotojos yra tapusios ne tik darbdavio, bet ir Lietuvos įstatymų įkaitėmis: „Dalis darbuotojų yra siųstos iš Darbo biržos, tad jei atsisakytų šio darbo, liktų be jokių socialinių garantijų ir išmokų. Bedarbio išmoka – 302 eurai, o mano paskutinis atlyginimas – 245 eurai neatskaičiavus mokesčių“, – graudinosi kalbinta moteris.
Minimalus valandinis darbo užmokestis Lietuvoje siekia 1,97 euro, o minimalus atlyginimas – 325 eurus, bet sunkų fizinį darbą dirbančioms moterims ir šie skaičiai dažnai yra tik svajonė, tarsi stebuklas, kurio jos kantriai laukia.
Ant šiltų žieminių striukių ir plonų lininių suknių kabinamose etiketėse – įspūdingos gaminių kainos, bet ceche plušančios siuvėjos iš savo atlyginimo jų net nesvajoja įsigyti, mat gaminio kaina prilygsta pusei ar net mėnesio atlyginimui.
Įsibaiminusios siuvėjos tyli
Naujienų portalo lrytas.lt žurnalistams apsilankius „Eisigos“ siuvimo ceche prie siuvimo mašinų plušančios moterys buvo nekalbios. Ne viena apsimetė negirdinti, kad į jas kreipiamasi, o kalbinamos apie darbo sąlygas ir atlyginimą suko akis į šalį.
„O ką daryti? Darbą bent turime, ačiū Dievui, kad apskritai darbą turime. Kiek moterų šiandien neturėtų jokio darbo, jei ne ši įmonė, ir kiek šeimų būtų likusios be pragyvenimo šaltinio“, – sakė jau daugiau nei dvidešimt metų siuvėja dirbanti Janina. Moteris tikino, kad minimalų atlyginimą jai uždirbti pavyksta, o štai kolegių atlyginimais ji nesidominti.
Kita 15 metų siuvykloje plušanti siuvėja buvo atviresnė. Moteris patikino, kad tokių atvejų, kai žmonės neuždirba net minimalaus atlyginimo, būna: „Taip, tokių atvejų yra, darbo įkainiai labai maži.“ Moteris patikino, kad pasitaiko atvejų, kai atlyginimo reikia laukti mėnesį ir ilgiau.
Prasidėjus pietų pertraukai moterys skubėjo kuo greičiau palikti darbo vietą ir net kalbinamos ne siuvykloje, o jos teritorijos prieigose, teigė neturinčios ką žurnalistams pasakyti ir siūlė atsakymų apie gaunamus atlyginimus ieškoti pas įmonės vadovus.
Ne viena, paklausta, ar tiesa, kad nėra uždirbamas net minimalus atlyginimas, atkirto, neva „būna visaip“.
Siuvyklos savininkas irgi skundžiasi
Siuvyklos savininkas Rišardas Počobutas tikino, kad šiuo metu siuvimo verslas nėra labai pelninga veikla: „Negauname tiek daug užsakymų iš užsienio, kiek būdavo 2012–2013 metais.“ Tiesa, žvilgtelėjus į juodą tviskantį siuvyklos savininko „Mercedes“ automobilį sunku patikėti, kad verslas sekasi prastai.
Įmonės vadovas skundėsi, kad darbuotojų provincijoje surasti nelengva, o ir siuvimo įkainiai nėra dideli, mat užsakydami siuvinius užsieniečiai smarkiai numuša kainas, juo labiau kad užsakovai užsieniečiai reikalauja itin aukštos kokybės.
Paklaustas, kiek jo siuvykloje uždirba visą mėnesį prie siuvimo mašinos plušanti siuvėja, R.Počobutas atsakė: „Minimalų atlyginimą reikia mokėti visuomet. Daugiau galima uždirbti tuo atveju, kai siuvykla visiškai aprūpinama darbu.“
Įmonės vadovas sutiko, kad būna atvejų, kai mėnesio pabaigoje darbuotojui išmokamas mažesnis atlyginimas, nei šalyje nustatytas oficialus minimumas, bet tuoj pat skubėjo paaiškinti, kad dėl to kaltos pačios darbuotojos: „Tai atvejai, kai darbuotojas pats dirba lėtai. Dažniausiai taip atsitinka vyresnio amžiaus darbuotojoms.“
Apie atvejus, kai dėl itin mažų įkainių minimalaus atlyginimo nepavyksta uždirbti net plušant visą mėnesį, verslininkas sakė: „Kai nėra darbo, darbuotojus išleidžiame atostogų. Atlyginimus mokame laiku, jie nevėluoja.“
Daug vilčių R.Počobutas teigė dedantis į tai, kad, jei siuvyklai pavyks pasirašyti sutartį su Lietuvos kariuomene, tai garantuos užsakymus trejiems metams.
Siuva užsieniečiams, policijai ir pasieniečiams
Šiuo metu siuvykloje dirba daugiau nei 80 žmonių ir, anot siuvimo cecho viršininkės Reginos Kulešienės, darbuotojų kaita nėra didelė.
Pašnekovė sakė, kad Eišiškių miestelyje darbuotojų surasti sunku ir siuvykloje darbuotis niekas nesiveržia: „Siuvėjos darbas sunkus. Moterys skundžiasi, kad paskausta rankas, dažnai sužalojami pirštai. Jauni žmonės iš viso nenori ateiti dirbti į šitą sritį.“
Įmonė daugiausia dirba su kompanijomis iš užsienio: čia pasiūtos striukės iškeliauja Didžiąją Britaniją, lininės suknelės – į Italiją. „Turime užsakymų ir iš valstybės – siuvame uniformas ir jų dalis policijai, pasieniečiams. Prastovų nebūna, darbo turime visuomet“, – apie darbo sąlygas skalbėjo R.Kulešienė.
Cecho viršininkė įsitikinusi, kad tos darbuotojos, kurios stengiasi, užsidirba ir didesnį nei minimalų atlyginimą: „Yra siuvėjų, kurios dirbdamos aštuonias valandas uždirba normalų atlyginimą. Pasitaiko atvejų, kai siuvėjos darbuojasi lėčiau, ir kartais pritrūksta iki minimumo.“
Buvusių darbuotojų teiginius, kad įkainiai tokie maži, jog darbo užmokestis nepasiekia net minimalaus atlyginimo ribos, pašnekovė įvertino kritiškai: „Tikrai nemanau, kad įkainiai yra maži, kas nori ir stengiasi, minimalų atlyginimą užsidirba. Žinoma, jei siuvėja dirbti nenori ar yra lėta, tai ji gal ir neuždirbs“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad pati jau daugiau nei dvylika metų dirba šioje įmonėje ir gali užtikrinti, kad atlyginimai darbuotojams nevėluoja.
Priminus pašnekovei, jog darbuotojai patys patvirtino, kad atlyginimai dažnai vėluoja, ji patikslino, kad, vis dėlto, kelių dienų vėlavimų būna. „Gal ir pasitaiko kelios dienos, bet tikrai ne mėnesiais“, – teigė R.Kulešienė.
Įmonė jau bausta už pažeidimus
AUB „Eisiga“ – žinoma įmonė Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) specialistams, mat per birželio mėnesį atliktas patikras buvo rasta pažeidimų.
„Šioje siuvykloje nustatyti darbo laiko ir poilsio režimo pažeidimai ir tai, kad įmonėje nemokamas minimalus darbo atlygis. Tai rimti darbo teisės pažeidimai ir darbdaviui buvo taikytos administracinės poveikio priemonės“, – sakė VDI Asmenų aptarnavimo ir teisės taikymo skyriaus vedėjas Jonas Gricius.
Anot pašnekovo, tą kartą įmonei skirta administracinė bauda. Tokiu atveju skiriama bauda nuo 144 iki 1440 eurų, o minėtai įmonei buvo skirta 300 eurų bauda.
Apie tai, kad „Eisiga“ darbuotojai skundžiasi jau nebe pirmą kartą, pašnekovas sakė: „Tai prie rizikos grupės priskirtina įmonė, kuriai skirsime dėmesio ir atliksime pakartotinius inspektavimus. Jei pažeidimai kartojasi – bauda gali siekti 2800 eurų.“
VDI dėl „Eisigos“ veiklos yra sulaukusi tik vieno skundo: „Į Darbo ginčų komisiją kreiptis nėra taip lengva. Tam, kad būtų galima tai padaryti, reikia turėti įrodymų, kuriuos surinkti ne visuomet lengva. Būna taip, kad kiti darbuotojai kolegos naudai neliudija iš viso arba keičia parodymus Darbo ginčų komisijos posėdžių metu.“
Anot J.Griciaus, konfliktas su darbdaviu nėra lengvas iššūkis darbuotojui, juo labiau kad kai kuriais atvejais rasti kitą darbo vietą galimybės ribotos. „Žmonės linkę darbo vietą saugoti, bet čia galime klausti retoriškai: ar galima saugoti darbo vietą paneigiant savo garantijas? Savo garantijas reikia ginti čia ir dabar ir tik tokiu atveju ateityje dirbti bus lengviau.“
Įmonių tūkstančiai, tikrintojų – tik 120
Apie atvejus, kai daug mėnesių iš eilės įmonės darbuotojams nepavyksta uždirbti minimalaus atlyginimo, pašnekovas sakė: „Gali būti tokia situacija, kad darbuotojai dirbo ne visą darbo laiką, tuomet automatiškai mažėja ir atlyginimas. Būna atvejų, kai tiesiog slepiamas darbo laikas.“
J.Gricius teigė, kad VDI atliekami tyrimai įmonėse reikalauja daug laiko ir sąnaudų, o tyrėjų veiksmai gali būti skundžiami.
VDI atstovas steigė, kad atvejai, kai įmonėje nustatomi tokie maži pagaminamų gaminių įkainiai, jog net ir dirbant visą darbo savaitę minimalaus atlyginimo uždirbti nepavyksta, tiriami tik darbuotojams pasiskundus, o susitarimų su darbdaviu dėl produkcijos gamybos įkainiai niekaip nereguliuojami.
„Tokiu atveju darbuotojams reikia kreiptis į profesines sąjungas, kurios gali padėti atstovauti darbuotojų interesams“, – sakė J.Gricius ir pridūrė, kad įmonių Lietuvoje yra tūkstančiai, o inspektorių – tik 120, tad patikros atliekamos tik turint informacijos apie pažeidimus konkrečioje įmonėje.
Valstybinė darbo inspekcija vidutiniškai per metus sulaukia apie 10 tūkst. skundų, įskaitant ir darbo ginčų nagrinėjimą.
