Šią istoriją 36 metų E.Gjeci prisiminė pasiryžęs antrajai emigracijai. Jis ilgą laiką gyveno Italijoje, o dabar atvyko į Lietuvą, kur planuoja likti ilgam, o gal net visam laikui.
– Iš Albanijos išvykote vos sulaukęs 16 metų, kaip keliai atvedė į Lietuvą?
– Kai Albanija dar buvo komunistinė ir labai uždara šalis, labai norėjosi pamatyti, kaip atrodo pasaulis už mūsų sienos. Kai atsirado galimybė išvykti, daug keliavau, aplankiau savo svajonių šalį JAV bei daug Europos valstybių.
Prieš 20 metų apsigyvenau Italijoje. Taip prasidėjo mano migracijos istorija – ne dėl pinigų, ne dėl ekonominių problemų, bet dėl noro susipažinti su kitomis kultūromis. Todėl Florencijos universitete baigiau tarptautinės kultūros studijas.
Lietuvoje gyvenu jau metus – čia atvykau pernai rugsėjo mėnesį. Porą kartų trumpam čia buvau atvažiavęs ir anksčiau. Į Lietuvą persikėliau sutikęs savo širdies draugę Karoliną. Ji nenorėjo išvykti į Italiją ir pasiūlė gyventi Lietuvoje.
Karolinos mama tuo metu planavo atidaryti restoraną „Salvete City“ ir paprašė manęs padėti. Restoranų versle dirbu 17 metų, todėl manau, kad esu šio to išmokęs.
– Koks buvo pirmasis įspūdis atvykus į Vilnių?
– Važiuodamas iš oro uosto pamačiau sovietinės statybos pastatus ir pasijutau lyg būčiau grįžęs namo, į Albaniją. Bet kitą dieną aplankiau Vilniaus centrą ir įsitikinau, kad tai – modernus ir labai švarus miestas.
Gerą įspūdį man paliko ir vilniečiai. Jie pasirodė labai mandagūs, todėl pirmąją dieną čia jaučiausi labai gerai.
– Ar tas įspūdis pasikeitė vėliau?
– Kai pradėjome kurti restoraną ir kasdien bendrauti su žmonėmis, supratau, kad lietuviai visiškai kitokie nei italai. Jie patys nerodo emocijų ir nemėgsta, kai tai daro kiti.
Susidūriau su visiškai kitokia kultūra, bet dabar po truputį pradedu prie jos įprasti. Atvažiavus į svetimą šalį neįmanoma iš karto suprasti jos žmonių, bendravimo būdo ir prie to prisitaikyti.
Pastebėjau, kad Lietuvoje žmonės uždari. Tai nėra blogai, tačiau visiškai kitaip nei Italijoje. Ten nepažįstami žmonės susitinka, apie ką nors pasikalba ir vienas kitu visiškai nesidomi.
Pakalbėti su kuo nors galiu ir čia, bet žinau, kad iš pašnekovo tokio pat atsako nesulauksiu. Lietuviai visas emocijas ir stresą laiko užgniaužę.
– Su kokiomis problemomis teko susidurti, kai kūrėte restoraną?
– Kai pradėjome kurti restoraną, mane nustebino kai kurių žmonių požiūris į darbą. Jie susiranda darbą, bet kitą dieną gali jį lengvai mesti. Tiesiog pareiškia, kad kitą savaitę dėl kokių nors, mano nuomone, menkų, priežasčių į darbą nebeateis.
Tokius darbuotojus sunku ko nors išmokyti ir išaiškinti, kokio maisto ir kokių paslaugų iš jų tikimės.
Atrodo paprastas dalykas, bet lankytojus priimantiems darbuotojams ilgai turėjau aiškinti, kad jie atrodytų šiek tiek laimingesni. Kai svečias įeina pro duris, jį reikia pasitikti su šypsena, o ne bejausmiu veidu.
Tai neturi būti kvaila ar dirbtinė šypsena, bet kiekvienas atėjęs į restoraną ar į parduotuvę turi pajusti, kad yra laukiamas. Po kelių pamokų jie po truputį pradėjo šypsotis.
Tačiau virtuvėje vis dar pasigendu žmonių, kuriems tikrai rūpėtų jų ruošiamas maistas. Nors tokių tikrai buvo. Atrodo, kad pagaliau pavyko rasti gerą komandą ir noras likti Lietuvoje darosi vis stipresnis. Nors tikrai ne kartą sakiau, jog noriu iš čia išvykti.
– Pats dirbate restorane, kokia jūsų nuomonė apie lietuvišką maistą?
– Cepelinai, silkė, vėdarai. Šis maistas man kiek per sunkus, per riebus, todėl jo ragauju tik kartais. Prie jo reikia įprasti, nors kai kurie patiekalai atrodo net per skanūs, kad jų nepersivalgytum.
Kartą lankiausi „Marceliukės klėtyje“ – tradiciniame lietuviško maisto restorane – ir man tikrai patiko. Jei eini valgyti į restoraną, kurio šeimininkams svarbu tai, ką jie daro, maistas tikrai bus geras.
Kartą suvalgiau dvi porcijas keptos duonos, nes ji tiesiog buvo tinkamai iškepta.
Gaila, kad lietuvių virtuvės įvaizdį gadina kai kurie pigūs restoranai. Juose lietuviško maisto paragavę užsieniečiai gali susidaryti blogą nuomonę, tačiau tai pasirinkimo problema – kokia kaina, tokia ir kokybė.
Žinoma, sunku lietuvių virtuvę lyginti su Italijos, nes Lietuva maža šalis. Italijoje kiekvienas regionas turi vien jam būdingų patiekalų, o Lietuva yra tokio dydžio kaip vienas Italijos regionas.
Lietuvoje atradau vieną produktą, kurį tikrai labai pamėgau, – krienus. Kai Karolinos tėvai nuvažiuoja į kaimą, man visada parveža dovanų.
– Kokių nors produktų Lietuvoje pasigendate?
– Kartą norėdamas pagaminti vieną patiekalą parduotuvėse neradau minkšto ir šviežio itališko sūrio. Apklausiau visus tiekėjus, bet išgirdę jo pavadinimą jie net nesuprato, ko ieškau.
Tuomet nusprendžiau sūrio pasidaryti pats. Nuėjau į Halės turgų ir nusipirkau pieno bei grietinėlės. Įsigijau šliužo fermentų ir namie sukūręs mažą laboratoriją pagaminau šio sūrio. Jis patiko visiems artimiesiems, bet paaiškėjo, kad restorane juo prekiauti negalėsiu – tarnybos reikalauja kiekvieno produkto kilmės ir įsigijimo dokumentų.
Mano draugės šeima turi daug nepanaudotos žemės, todėl ateityje planuoju įkurti ūkį ir gaminti savo sūrį.
– Atvykote iš Florencijos, kokį įspūdį padarė Vilnius?
– Vieną vakarą, baigęs darbą, sėdau į automobilį ir nuvažiavau valgyti sušių. Dairiausi pro automobilio langą ir galvojau: „Koks nuostabus Vilnius“.
Jame jaučiuosi saugus. Nors Florencija – labai gražus miestas, ten yra gatvių, kur sutemus vaikščioti nereikėtų. Vilniuje tokio jausmo nėra.
Be to, Vilnius labai švarus, neįtikėtinai švarus. Eidamas nuo vieno Gedimino prospekto galo iki kito, nemačiau nė vienos šiukšlės. To iš jūsų galėtų pasimokyti ir italai, ir kitų šalių gyventojai.
– Draugaujate su Vilniuje gyvenančiais italais?
– Kol nevaikščiodavau į renginius Italų kultūros institute, neturėjau nė vieno draugo. Ten susiradau keletą, man jų ir užtenka.
Iš jų išgirdau naudingų patarimų. Prašymų patarti sulaukiu ir pats – į Vilnių atvažiavę italai ateina paklausti, kaip čia pradėti verslą.
– O albanų?
– Nepažįstu nė vieno. Tačiau prieš keletą mėnesių atėjo moteris iš Užsienio reikalų ministerijos užsakyti verslo pietų delegacijai iš Albanijos.
Ji labai apsidžiaugė, kad esu albanas, nes net neįsivaizdavo, ką svečiai valgo. Nuraminau ją, kad albanams mūsų maistas tikrai tiks. Šios delegacijos nariai buvo pirmieji albanai, kuriuos sutikau Lietuvoje.
