Kuo skubiau išnaikinti šernus, vilkus ir visus kitus gyvius!

Kartu su klimato kaita pas mus vis įžūliau reiškiasi mąstymo sutrikimas ar beprotybė, kurios jau neįmanoma paaiškinti instinktyviu maisto poreikiu. Tai – prieš gamtą nukreipta agresija, blaiviu protu nepagrindžiama. Šioje pieno putos pakrantėje jo ima akivaizdžiai trūkti kaip šviežių vitaminų žiemą.

Daugiau nuotraukų (1)

Goda Juocevičiūtė

2015-09-29 14:24, atnaujinta 2017-10-12 21:28

Antai dvikojai valdininkėliai nusprendžia, kiek vienetų vilkų galima nušauti. Pavyzdžiui, šiemet Aplinkos ministerija Rokiškio rajone oficialiai palaimino 4 vilkų sumedžiojimą iš daugiau nei 50 leistinų per visą Lietuvą.

Ne, ne tam, kad, tarkime, išgyventų badaujantis kaimas, kuriame pabėgėliai uždraudė auginti kiaules (jei galutinai ir uždraus, tai tam tikra valstybinė tarnyba), o paskutines biudžeto lėšas skyrė mečetei su aukso kupolu, arba gyvenvietę siaubia sūrių ir dešros išalkę Putino Rusijos piliečiai ir čiabuviams nepalieka nė kąsnio.

Valdininkai suskaičiuoja, kiek galima laukinių staugūnų nudobti pasilinksminimo ir pasitenkinimo tikslais. Žinoma, prisidengiama atvejais, kai užsukę į sodybą pilkakailiai sudorojo kelias avis. Gamtininkai pastebi, kad tokias situacijas išprovokavo patys žmonės.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios vilkai kėsinasi į avis, ta, kad medžiotojai suardo vilkų šeimas. Tuomet vienas ar du likę plėšrūnai negali miške sumedžioti laukinio grobio, kuris dažnai būna už pačius vilkus stambesnis.

Norinčiai išmaitinti jauniklius vilkei tenka pasiieškoti lengvesnio grobio. Tad kuo daugiau šių miško gyventojų bus šaudoma, tuo daugiau pavienių vilkų kėsinsis į gyvą ūkininkų nuosavybę.

Nepaisant to, vilkų galabijimas pas mus įgijo kone estafetės statusą. Didžiavyrį joje jau turime. Tai jaunuolis, kurį, matyt, dar vaikystėje įkvėpė dvasinga liaudies daina visai šeimai „Išėjo tėvelis į mišką...“.

Taigi mūsų realus veikėjas staiga išvydo vilkų porelę. Anot pasakotojų, iš miško išbėgę grėsmingi keturkojai pasuko į ražienos lauką.

Vaikinas paleido šūvį, tačiau pabijojo tamsoje bėgti patikrinti, ar šūvio būta taiklaus, ar auka dar gyva ir galbūt reikėtų kuo greičiau nutraukti jos kančias. Greičiausiai narsuolis prisiminė liaudies posakį: bijai vilko – neik į mišką. Bet ryte, jau prašvitus, jis išdrįso nukakti iki miško – ten rado kulkos pakirstą, jau nugaišusią vilkę.

Jaunasis medžiotojas nesidrovėdamas žiniasklaidai demonstravo nuotraukas, kur jis oriai įsiamžinęs prie nebegyvos aukos. Jūs neklystate: tai nebuvo jauno kaimiečio grumtynės plikomis rankomis, pasitelkiant ušu motyvus, su miške jį užpuolusiu plėšrūnu. Tai nebuvo alkanųjų kova už būvį kuris kurį. Tai buvo klastingas šūvis per atstumą, prieš kurį žvėris – visiškai bejėgis.

Tai – jokia naujiena, viso labo – ikoninis šiuolaikinio homo sapiens ir gamtos absoliučiai nelygiaverčio santykio pavyzdys. Jo sudedamosios dalys: drąsa tik per didelį, saugų atstumą, ginklas, užtikrinantis aukos bejėgystę, šūviai ir žudynės pramoginiais tikslais, po to – viešas mėgavimasis šiais kruvinais darbais, kurie prilyginami vyriškam žygdarbiui ir šventai misijai.

Šalies medžiotojai dar turi kur pasitempti. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) bei Aplinkos ministerijos pastangomis siekiama Lietuvoje išnaikinti 90 proc. šernų. VMVT, šiaip jau nebe pirmą sykį garsėjanti keistais ir nelogiškais nurodymais bei draudimais, pastaruoju metu spaudžia medžiotojus šaudyti šernus taip, kad viename kvadratiniame kilometre kiekvieno jų liktų ne daugiau nei pusė!

Efektui sustiprinti Seimo narys Bronius Bradauskas pasiūlė medžioklėse naudoti naktinio matymo prietaisus. Pajėgos kovoti su miško kriuksiais sutelktos kaip niekad didelės. Primena susidorojimo su žvirbliais vajų Mao Dzedongo laikais.

Gali būti, kad tuo metu bičiulis Pol Potas slapta Dzedongui netgi pavydėjo šio sumanymo. Panašiai kaip pastarasis baltai pavydėjo Kambodžos vadui už tai, kad anas geba kontroliuoti akiniuotų piliečių populiaciją, tiksliau, žudyti juos.

Žinoma, šiandien pasaulis ir keikia šlovingąjį kinų diktatorių, ir juokiasi iš jo rengto paukščių genocido. Mat pasekmės buvo tragiškos, gamta atsilygino į dievo vaidmenį įsijautusio superkomunisto šaliai.

Nuo buvusios galingos Rytų Azijos imperijos laimę nešęs drakonas visiškai nusisuko, jo valdas užgrobė pragaištingas skaičius 4 ir paplito jis įvairiais pavidalais. Keturi – tai mirties ženklas, 4 Mao įvardyti kenkėjai: žiurkės, musės, uodai ir aptartieji žvirbliai. Vėliau – keturių šutvė. Sąrašas tęstinas.

Naikinant žvirblius padaugėjo skėrių, įvairiausių vabzdžių, kuriuos būtų sulesę nekęstieji paukščiai. Derlius buvo toks prastas, jog apie milijardas burnų – nelabieji tik visas jas tiksliai Kinijoje gali suskaičiuoti – liko tuščiai pravertos, žmones ištiko badas.

Tačiau nenuklyskime nuo dabartinės Lietuvos. Ketvertai su nelaimės uodega skverbiasi ir čia. Jau ir patys medžiotojai pradeda garsiai būgštauti: pernelyg aršus šernų populiacijos mažinimas peržengia bet kokias ribas, gali sutrikdyti ekologinę pusiausvyrą ir jai pakenkti, tuomet rasis naujų ligų, parazitų ir kenkėjų, dėl kurių nyks įvairios rūšys.

Nebent yra ypatingų užmojų šias problemas sukelti, kad paskui galima būtų prastūminėti naujas brangias vakcinas ar panašias priemones, padėsiančias kovoti su „iš niekur“ atsiradusiomis, o gal ateivių į Lietuvos miškus nuleistomis bėdomis.

Pagrindinis šernų naikinimo psichozės argumentas – afrikinis kiaulių maras. Aiškėja, kad sukurstytos baimės gali būti pernelyg šaržuotos. Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius pastebi paradoksą: ten, kur Lietuvoje nustatytos maro zonos, šernų ne mažėja, o atvirkščiai – daugėja. Įdomus maras, tiesa?

Kai prieš du dešimtmečius Lietuvą buvo užklupęs klasikinis kiaulių maras, šernus rasdavo išgaišusius ištisomis bandomis, jų lavonus sunkvežimiai veždavo. Šiandien – nieko panašaus. Yra manančiųjų, kad jei dar yra ta klastinga liga, tai šernai jau įgavo jai įmunitetą.

Vis dėlto gali būti, kad kai kam labai reikia, kad maras toliau „siautėtų“ ir toliau su juo būtų „kovojama“, kadangi tuomet galima naikinti namines kiaules. Afrikinio kiaulių maro skeptikai čia įžvelgia stambiųjų kiaulininkystės, daugiausia – danų kapitalo, verslininkų interesus. Galbūt šie net susitarę su VMVT išnaikinti smulkų konkurentų verslą, kad jis netrukdytų patiems plėstis?

Tokios prielaidos gyvūnų gynėjams peršasi ir dėl VMVT vadovo pasirašyto įsako išskersti visas kiaules kai kuriuose rajonuose pas tuos ūkininkus, kurie augina mažiau nei 100 kiaulių. Esą tik daug gyvulių auginantieji turi galimybes apsaugoti savo paršus nuo ligos.

Kad tik lietuviškoji kultūrinė revoliucija iš mūsų girių ir šalia namų stovinčių tvartų nepersimestų į pačius namus ir būdas, kuriose laikomi keturkojai. Jau keliolika metų labai agresyviai ir garsiai trimituojama apie šunis puolančią pasiutligę.

Iš primestų šunų savininkams prievolių ir keliamų šiurpių atrodo, kad pasiutligės mastai pas mus – tokie kaip žmonių maro Viduramžiais. Lietuvoje reikalavimai dėl šunų skiepų nuo pasiutligės – bene griežčiausi visoje Europos Sąjungoje.

Jei niekas garsiai nekalba apie žalingą skiepų nuo pasiutligės poveikį, dar nereiškia, kad jo nėra. Veterinarai tik gūžčioja pečiais ir mykia, susidūrę su atvejais, kai ką tik paskiepytus nuo pasiutligės mažus šuniukus ištinka paralyžius. Lengviausia bėdą suversti genams, esą brokuotas sutvėrimas pasitaikė, jei neatlaiko šio skiepo.

O aš domėjausi, kiek pasiutligė tarp naminių gyvūnų Lietuvoje realiai paplitusi. Įvairių institucijų kaulijau, kad be aptakių interpretacijų atskleistų. Tikslių, plikų skaičių jos lyg ir šykštėjo. Gavau atsakymų, kad, pavyzdžiui, prieš kelerius metus pasiutligės sumažėjo 50 procentų.

Galiausiai paaiškėjo, kad jei vienais metais buvo nustatyti ar tik įtarti maždaug 2 atvejai, ir tai pasienio rajonuose, tai kitais – jau vienas. Ta šunų pasiutligė nuo pat Nepriklausomybės atgavimo niekada mūsų šalyje ir nebuvo grėsmingai paplitusi. Tačiau farmacijos pramonei ir su ja susikibusiai valdžiai labiau apsimoka sėti paniką.

Kad tik nepasisotinusios tarnybos bei ministerijos nepradėtų inicijuoti masinio šunų žudymo! Jei ne dėl įsivaizduojamos pasiutligės, tai dar, kanopiniai velniai žino, dėl ko kito. Tai jau – nebe fantazija žvelgiant į Danijos, su kuria Lietuva visomis išgalėmis stengiasi suartėti, praktiką.

Pamenate, kai danų pasieniečiai kuo ramiausiai – matyt, apglušę nuo raminamųjų – numarino lietuvių gabenamus šunyčius ir katę? Jiems egzekuciją Danijos pareigūnai įvykdė tik dėl to, kad vežėjas, kirsdamas sieną, padarė formalių pažeidimų.

Didelės baudos išrašyti arba išsiųsti gyvūnus atgal, iš kur jie paimti, nebūtų pakakę – reikėjo žūtbūt niekuo neprasikaltusias būtybes nudėti.

Tai įvyko toje pačioje šalyje, t. y. Danijoje, kur skatinamos viešos jauno, sveiko gyvūno žudynės, maža to, specialiai vaikų akivaizdoje. Pamenate parodomąsias žirafiuko skerdynes Kopenhagos zoologijos sode? Mažamečių akyse mokomaisiais tikslais buvo užmuštas ir viešai išdarinėtas „genetiškai veisimams netinkamas“, visiškai sveikas ilgakaklės jauniklis.

Tai įvyko toje pačioje šalyje, į kurią mums baksnoja kaip sektiną pavyzdį kaži kokie specialistai ir valdžios tetos bei dėdės. Tie patys, kurie propaguoja autistinio skandinaviško auklėjimo bei šiaurietiško švietimo modelius.

Jei taip ir toliau, tai netrukus mūsų pradinukai, neradę pašiurpusiuose laukuose žirafų, bus išginti gilyn į girias šaudyti šernų arba vilkų. Beliko iki pilno ketverto išgalvoti dar du didžiausius kenkėjus. Pirma – gyvūnai, po to – žmonės? Dirbtinis Žemės planetos gyventojų selekcionavimas jau vyksta. Aklas tikslas pateisina ir nepateisinamas priemones.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.