Šiai Seimo ir prezidentės priešpriešai neabejotinai turi įtakos asmeninės ambicijos, pirmiausia šalies vadovės užsispyrimas nepaisyti parlamentarų nuomonės ir viską spręsti vienai.
Tai nėra normali situacija. Juk Lietuva – parlamentinė respublika. Tad natūralu, kad Seimas priešinasi prezidentės primetamai valiai, kai ji, remdamasi neaiškiais kriterijais, pasirenka bet kokį kandidatą į aukštą postą ir reikalauja, kad parlamentarai jį klusniai palaimintų.
Reikia pripažinti, ir pats Seimas kaltas, kad ilgai leidosi prezidentės šokdinamas. Taip galėjo susidaryti iliuzija, jog D.Grybauskaitė valstybėje tokia svarbi ir neklystanti, jog gali daryti, kas tik šauna į galvą.
Realybė kitokia – užėmęs karingą poziciją Seimas gali prezidentą įsprausti į kampą ir beveik neleisti jam krustelėti. Taip jau buvo nutikę prezidentui A.Brazauskui, kai 1996 metais į valdžią atėjo konservatoriai, o Seimui ėmė vadovauti V.Landsbergis.
Visą pirmąją D.Grybauskaitės kadenciją ir antrosios pradžioje Seimas jai akivaizdžiai nuolaidžiavo.
Bet padėtis keičiasi, o su tuo D.Grybauskaitė negali susitaikstyti. Tad išbrokavus E.Dambrauskienės kandidatūrą prezidentė apkaltino Seimą neatsakingu požiūriu į teisėsaugos sistemą ir pareiškė, kad prokuratūra tapo rinkimų politikavimo įkaite.
Tiesos šiuose žodžiuose yra tik tiek, kad artėjantys rinkimai skatina politikus aktyviau reikšti nuomonę, nors konfliktuoti su vis dar populiaria prezidente nenaudinga, ypač toms politinėms jėgoms, kurios gali tikėtis jos paramos.
Bet politinio neatsakingumo, ko gero, galima netgi daugiau įžvelgti pačios D.Grybauskaitės veiksmuose.
Prokuratūra iš tiesų tapo prezidentės ambicijų įkaite dar tuomet, kai ji netikėtai kaip fokusininkė iš kepurės ištraukė niekam nežinomą mažytės Akmenės prokuratūros vadovą D.Valį ir skyrė jį generaliniu prokuroru.
Jau tuomet Seimo užkulisiuose bambėta, kad tai netinkamas kandidatas.
Iš tiesų D.Valys buvo tapęs kišeninio generalinio prokuroro simboliu, sujaukė prokuratūros darbą, supriešino pareigūnus, daug patyrusių darbuotojų pasitraukė iš pareigų.
Net D.Grybauskaitė, pati pasirinkusi ir globojusi D.Valį, galiausiai nuo jo nusigręžė. Paskelbusi jį niekam tinkamu, šalies vadovė pareiškė, jog prokuratūra ir toliau skendi gilioje stagnacijoje.
Vis dėlto prezidentė jokios savo klaidos nepripažino, o vadovauti prokuratūrai parinko iš pradžių N.Meilutį tokiais pat metodais kaip D.Valį – nesitardama nei su teisininkų bendruomene, nei su Seimu.
Kauno apygardos teismo pirmininko kandidatūra atrodė kiek solidžiau nei Akmenės prokuroro. Tačiau ir N.Meilutis nėra teisininkų bendruomenės autoritetas. Negana to, pasklido kalbų apie artimus šio teisėjo ryšius su kai kuriais prezidentės patarėjais.
Kai Seimas birželio mėnesį atmetė N.Meilučio kandidatūrą, tai buvo aiškus signalas prezidentei, kad kitą pretendentą į generalinius prokurorus ji turi parinkti iš anksto dėl jo susitarusi su Seimu.
Susidaro įspūdis, kad šalies vadovė tyčia pasielgė priešingai, gal manydama, kad antrą kartą Seimas jau neišdrįs šokti prieš.
Akivaizdu, kad E.Dambrauskienė net mažiau nei N.Meilutis tinkama vadovauti Generalinei prokuratūrai.
Tik kreivą šypseną gali sukelti Prezidentūros aiškinimai, kad ji gali vadovauti prokuratūrai todėl, jog sugebėjo įvesti tvarką Kaišiadorių teisme.
E.Dambrauskienė anaiptol neatrodė nei pasitikinti savimi, nei žinanti, kaip vadovauti prokuratūrai, ir prisistatydama Seimui. Negana to, kilo abejonių, ar ji nėra atsakinga už lygtinio paleidimo pažeidimus Kaišiadorių teisme. Tokiomis aplinkybėmis parlamentarai vien dėl savigarbos turėjo pasipriešinti prezidentei.
Kuo šis Seimo ir prezidentės pasistumdymas gresia Lietuvai?
Viena vertus, negalima laukti jokių rimtų pokyčių prokuratūroje, kai jai laikinai vadovauja generalinio prokuroro pavaduotojas.
Natūralu, kad šioje institucijoje vyrauja laukimo nuotaikos, o jos vadovybė susilpnėjusi, nes laikinajam vadovui tenka dirbti dar ir be pavaduotojo.
Kita vertus, turbūt geriau kol kas iš viso neskirti naujo vadovo, nei vėl lipti ant to paties grėblio ir parinkti netinkamą šioms pareigoms asmenį.
Beje, naujausias „Vilmorus“ tyrimas, kurį skelbė „Lietuvos rytas“, atskleidė paradoksalų faktą – visuomenės pasitikėjimas prokuratūra per porą pastarųjų mėnesių ne tik nesumažėjo, bet išaugo. Matyt, pakako patiems prokurorams kiek aprimti, kai neliko juos aiškiai nervinusio D.Valio, ir imti tyliai dirbti, kad žmonėms jų veikla atrodytų patikimesnė.
Suprantama, bevaldystė negali trukti amžinai. Tačiau būsimasis generalinis prokuroras turėtų būti parinktas ne prezidentės ambicijoms imant viršų, o pagrindinėms valdžios grandims sutarus dėl tinkamiausio kandidato.
