„Labai svarbu, kad mokiniai prisimintų jus geriausiai, kad žinotų, kad tai jūs padėjote suprasti pasaulį ir juos pačius. Tai ką randame mokykloje, gyvenime jau nerasime niekad. Prisidedu prie mokinių su padėka jums, brangūs mokytojai“, – kalbėjo prezidentė D.Grybauskaitė.
Po renginio prezidentė teigė, kad gimnazija išsiskiria tuo, jog specializuojasi tiksliuosiuose moksluose. Labai gerai paruošia jaunuolius ir jaunuoles mokslui ir technologijoms. Čia mokosi daug įvairiausių tautybių žmonių ir yra didelė konkurencija patekti. Prezidentė pabrėžė, kad tai labai aukštos kokybės mokykla.
„Vizito metu visi matėme, kad vaikai ugdomi patriotiškai, būti Lietuvos piliečiais ir tai džiugina“, – kalbėjo prezidentė.
Mokykloje dviguba šventė
– Ar jūsų mokykla turi daug tradicinių švenčių tokių kaip Mokytojų diena?, – lrytas.lt klausė mokyklos direktoriaus Mišo Jakobo.
– Visada švenčiame Mokytojų dieną. Bet ši diena yra ypatinga, kadangi Respublikos prezidentė išreiškė norą pasveikinti mūsų gimnaziją ir jos mokytojus su Mokytojų diena, kuo labai mes džiaugiamės.
Be visų tradicinių švenčių, kalbant be mūsų judaizmo, tai mes visada švenčiame Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją – tai būtina. Be to, yra visos mūsų religinės šventės – tai Žydų Naujieji metai. Šiandien taip pat šventė – Simhat Tora, kada yra baigiami skaityti paskutinieji Biblijos puslapiai ir pradedami skaityti vėl iš naujo. Taip kad yra galimybių ne tik mokytis, gyventi, bet ir švęsti.
– Kaip galėtumėte apibrėžti, koks yra jūsų mokyklos mokytojas? Kaip jūs atsirenkate pedagogus?
– Jie yra kaip ir visi Lietuvos mokytojai su savo pliusais ir minusais. Su visais kitais išgyvenimais. Bet jie yra mano mokytojai ir aš kaip vadovas turiu juos gerbti, mylėti, saugoti ir su jais dirbti. Galbūt jų vietoje turėjo būti ir kiti, nežinau, bet šiandien jie yra mano mokytojai. Turiu jiems padėkoti už darbą ir visą triūsa bei gerus ir gražius rezultatus. Apskritai mokytojas turėtų būti kažkas švento, nes jis moko mūsų vaikus.
Mūsų mokykloje yra įvairių tautybių žmonių, kurie kažkada prieš 15 ar 20 metų pareiškė norą dirbti su manimi. Daugelį jų aš pažįstu ir su daugeliu kartu dirbome mokytojais vienoje ar kitoje mokykloje. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi mūsų mokytojais ir ne tik jais, nes čia yra techninis personalas, raštinės vedėja, pavaduotoja administracijai ir ūkio reikalams ar žmonės, pavalantys šaligatvius. Turime juos gerbti, nes jie kuria visą gerbūvį, manau, jaukioje ir gražioje gimnazijoje.
– Dažnas Lietuvos mokytojas skundžiasi dėl darbo sąlygų. Kaip jaučiasi jūsų mokytojai?
– Pas mus kaip ir visame pasaulyje ar Lietuvoje. Manau, kad yra pagrindo pasiskųsti, nes ypatingai dabar, kai pasikeitėme pinigėlius ir kai nuo mūsų paprastų mokytojų paprašo du kartus daugiau ir tapo sudėtinga gyventi. Aš aišku užsidirbu savo atlyginimą ir mano stažas, pasiekimai, kategorijos ir panašiai. Bet ką daryti tam eiliniam mokytojui, kaip jam gyventi, mes kažkaip nesustojame ir jam yra kuo pasiskųsti.
Mokytojų darbas yra sunkus, tai žino visas pasaulis. Savo kolegoms sakau, kad visada žinojote kuo jūs būsite ir kur einate, todėl verkti, kad sunku, nemanyčiau, kad yra pagrindo, nes visi pažįstame mokytojų darbą. Sunku yra, bet turi išmokyti vaiką.
– Kuo jūsų mokykla išsiskiria iš kitų vidurinio mokymo įstaigų? Kaip jie gyvena?
Vaikai visame pasaulyje yra vienodi, kur mes nuvažiuotume į Izraelį, Ameriką ar Australiją – jie yra vaikai. Ką reikia daryti? Reikia gyventi, mokyti, kurti, kad jų akytės žibėtų. Žmogaus akys iš džiaugsmo žiba ir kada tu matai žibančias akis, tai reiškia, kad viskas tvarkoje. Kai pamatai liūdesį ir ašaras bėgančias iš akių, tai tada reikia sustoti. Ir ne tik direktoriui, reikia sustoti kiekvienam ir paklausti, kuo galiu padėti.
Rašo, kad tai gali būti įvairiai traktuojama, bet kai aš paprašau apkabinti ir gaunu sutikimą – aš apkabinu tą vaiką. Arba jam sakau, kad daro didžiulę gėdą ir vakar sakė, kad bus kitoks, o viskas tas pats, apie ką toliau kalbėti. Bendravimas ir dar kartą bendravimas turi vesti mus į priekį.
Visa problema, kad mes nemokame bendrauti. Tai jaunimo problema, kai geriausias draugas tampa telefonas, kompiuteris ar kitas daiktas. Geriausia suvesti akis į ekraną ir tuo gyvenimas pasibaigia. Ateina laikas, kai reikia pakelti akis ir kalbėti su savo vadovu ar savo išrinktąja. Kai tos akys nepasikelia, mes nugrimztame kažkur į save. Čia yra vienas iš mokyklos uždavinių – išmokyti vaiką pakelti akis.
Svarbiausias yra bendravimas
– Kiek metų dirbate žydų mokykloje ir kaip čia jaučiatės?, – lrytas.lt teiravosi dailės mokytojos Evelinos Karčiauskienės.
– Jau tris metus dirbu. Labiausiai įkvepia aplinka ir bendravimas su mokiniais. Pasisemiu ir iš jų patirties. Man labai čia patinka, tiesiog gyvenu savo darbu.
– Kaip bendraujate su mokiniais? Ką stengiatės jiems įskiepyti?
– Skiepijame tikėjimą savimi, vertinti save, savo tėvus ir tradicijas. Mokome turėti savo tikslą ir jo siekti. Mūsų tikslas parodyti kelią, kuris kiekvienam yra skirtingas. Reikia mokėti prieiti prie kiekvieno vaiko, kad jis atsiskleistų. Tik žinant jo slaptas kerteles, galima jį pasiekti. Reikia stebėti, ką jis veikia po pamokų, užklasinėje veikloje ir nuolat su juo bendrauti.
– Tikriausiai ir jūsų mokykloje iškyla patyčių ar konfliktinių situacijų tarp mokinių? Kaip jas sprendžiate?
– Čia svarbiausia bendravimas ir pokalbis. Turime įžvelgti tas situacijas, prieiti, paklausti, kokia to priežastis. Mes visuomet juos stebime, kalbamės tarp mokytojų ir stengiamės apeiti tokias situacijas. Negalima nuo to nusigręžti.
– Kokia mokyklos sėkmės formulė?
– Mūsų bendruomenė nedidelė – apie 350 narių, todėl vyrauja betarpiškas bendravimas ir supratingumas.
