Per valstybines šventes tokias merginas aprengia tautiniais rūbais ir rodo kaip pavyzdines pilietes. Sako, jos – būsimos motinos, kurios augins naują Lietuvą.
Tačiau poezija baigiasi, kai prasideda „feisbukas“. Čia mūsų Saliamutė (Pavadinkime ją taip skaisčiaveidės Salomėjos Nėries garbei), stebuklingai pasikeičia. Gyvenime neįmanoma jos pamatyti su kuo nors barantis ir šypsena lyg prilipusi prie jos dantų. Tačiau veidaknygės sienoje Saliamutė – jau karė. Čia ji gina savo nuomonę, kuri – tuo ji neabejoja – galėtų pakeisti pasaulį. Visa problema, kad žmonių, mąstančių taip, kaip ji, yra labai nedaug.
Saliamutė žino, kad kovoja su vėjo malūnais. Bet „feisbuko“ sienoje ji ryžtingai meta iššūkį ir B. Obamai, ir A.Merkel. Čia ji – ekonomistė, kuri žino, kad doleris gyvena jau paskutines dienas. Kadangi dėl geresnio gyvenimo kažkas iš oro spausdina pinigus, pasaulyje kyla karai ir konfliktai. Ji žino, kodėl kyla kainos, auga valstybių skolos, žmonės priversti vis daugiau ir daugiau dirbti, bet nieko neuždirba. Tačiau ji turi vilties, kad Amerika kada nors žlugs, ir viskas bus gerai.
Europa irgi žlugs – dėl nelegalų. Saliamutė žino, kad pabėgėlių reikia neįleisti. Jei jos paklaustumėte, ką daryti dabar, kai jie jau atvyksta, atsakys: „Kalta A. Merkel. Vokiečiai nenorėjo priimti jokių pabėgėlių. Jei įsileisime pabėgėlius, kelio atgal nebus“.
Iš kur ji visa tai žino, juk spaudos neskaito – yra įsitikinusi, kad visi žurnalistai yra Europos Sąjungos papirkti? Kai paklausiu, sako: „Taip kalba žmonės, pilnai pažįstantys sistemą iš vidaus“. Kas yra tie žmonės, kuriuos mūsų kovotoja taip gerbia?
Ogi tie žmonės yra vyrai. Geri vyrai, tokie, kurie tik pora kartų buvo pakliuvę į policijos akiratį. Stikliuką jie pakelia tik per šventes. Pas meilužes lankydavosi tik pirmuosius dešimt santuokos metų, o dabar apsikabina liepą miške. Kasdien nuo ryto iki vakaro rūpinasi šeima – veža į Rusiją tai silkes, tai plytas, tai sūrius.
Dabar jie ypač verti pagarbos, nes susiduria su supuvusios Amerikos diktatūra ir Rusija nebeperka sūrių. Tenka visaip suktis ir galvą pasukti. Gyvenime šie vyrai kalba konkrečiai, daugiausia – apie verslą. Tačiau „feisbuke“ jie tampa kovotojais. Toks maištingumas žavi moteris, joms tokie vyrai atrodo vyriški.
Mūsų Vincui (Pavadinkime jį taip Vinco Krėvės garbei) labai reikia Saliamutės paramos. Kas gi daugiau jį išklausys? Žmona jau seniai nebeklauso, vis vapa apie tai, kad reikia dar ką nors nupirkt – vaikams, butui, ar sodybai. Tačiau Vincui nerūpi nei butas, nei sodyba. Vaikus jis nori auginti protėvių dvasioje. Todėl jam labai baisu, kad tuoj musulmonai užgrobs senutėlę Europą.
Sielos atgaiva Vincui – vakarais prisėsti prie „feisbuko“ ir pasidalyti savo nuomone su Saliamute. Tada jis jaučiasi išklausytas. O Saliamutė jaučiasi įvertinta, nes toks geras ir išmintingas žmogus jai rodo dėmesį. Taip jie dviese kovoja su vėjo malūnais.
Visa bėda, jei kokia nors žurnalistė ima ir pradeda uždavinėti klausimus. Tikras galvos skausmas Saliamutei. Ji kalba, nors žino, kad ypatingai pasauliui svarbi informacija bus neišgirsta. Žurnalistė vis tiek viską iškraipys. Galiausiai ji nusprendžia būti nuoširdi. Ir sako: „Visai neturiu noro su tavim pyktis. Vienas iš tikslų yra sukivirčyti Europos žmones iš vidaus. Suskaldyti Europą. Tai geriau nesiginčykim“.
Kitą rytą ji eina į darbą. Prabangioje batų krautuvėje nešioja iš sandėlio batus ir giria, kokie jie gražūs. Kai nepatogius aukštakulnius matuojasi daug uždirbančios moterys, šypsosi. O širdį veria, kad taip vergiškai tenka tarnauti sistemai.
Ji nusipelnė gyventi geriau. Ji – ne kokia nors pabėgėlė. Ketverius metus Saliamutė universitete mokėsi viską, ką jai užduodavo dėstytojai. Dabar ji norėtų mokytis ko nors naujo – pavyzdžiui, akupunktūros, ajurvedinio masažo ar astrologijos, bet neturi laiko. Visus vakarus leidžia „feisbuke“, kovodama prieš sistemą.
Labiau už viską ji norėtų sutikti gerą vyrą. Tokį, su kuriuo galėtų sukurti šeimą. Susirašinėdama „feisbuke“ politinėmis temomis, tikisi būti pakviesta į pasimatymą. Kaskart graudu, kai paaiškėja – jos svajonių vyriškis nelaimingai vedęs. Tada Saliamutė meldžiasi ir siunčia jų šeimai gerą energiją, nes pati nenori jaustis pavydi egoistė. Atsidususi ji vėl švelniai paliečia išmaniojo ekraną. Liūdėti nėra laiko, laukia ilga kova.
