„Prie vyriškų kolektyvų pritampa tos moterys, kurios turi vyriškų savybių – šaltakraujiškumo, geba paslėpti emocijas. Vyrai vertina, kai susikoncentruoju į darbą, jie laukia sprendimų“, – portalui lrytas.lt sakė vienintelė Lietuvoje policijos komisariato vadovė.
Policijos darbe R.Stasiulaitienei dažnai padeda humoras. „Reikia mokėti klausyti. Jei vadovas sako, kad žino viską, vadinasi, su vadovu yra problemų ir kolektyvas turi problemą. Man patinka klausyti žmonių. Klausantis įvairių nuomonių galima priimti gerus sprendimus“, – sakė naujoji Klaipėdos rajono policijos komisariato vadovė.
Antradienį ji buvo šiltai sutikta komisariato darbuotojų, apskrities komisariato viršininko Alfonso Motuzo, policijos kapeliono kunigo Viliaus Viktoravičiaus ir kitų bendruomenės narių.
- Radviliškio rajono policijos komisariate dirbote Organizacinio poskyrio viršininke, buvote atstovė spaudai. Kaip ryžotės pretenduoti į Klaipėdos rajono komisariato viršininko vietą?
– Ana pozicija buvo neetatinė pareigybė. Pagrindinė Organizacinio poskyrio viršininkės pareiga buvo valdymo organizavimas. Labai nemažai to, kas man pravers naujame darbe.
Ilgai dirbdama su Radviliškio komisariato vadovu, buvau pilkuoju kardinolu. Generavau sprendimus, patardavau, todėl negaliu sakyti, kad man komisariato viršininko darbas – nauja sritis.
Ryžausi pretenduoti dėl kelių priežasčių. Ateina laikas, kai užaugini vaikus ir nebereikia derintis prie šeimos. Tada gali leisti sau žengti kitą karjeros žingsnį.
Kitas dalykas – reformos, jos privertė pažvelgti į save iš šono – gal galiu padaryti daugiau, gal užsisėdėjau Radviliškyje? Jei atranka būtų skelbta Šiaulių apskrityje, tikrai būčiau kandidatavusi. Kai pamačiau šitą galimybę, pamaniau: kodėl nepabandžius.
- Esate baigusi energetikos vadybą Kauno technologijos universitete. Kaip susiklostė, kad įsidarbinote policijoje?
– Turėjau nusimačiusi darbo vietą pagal specialybę, bet atsirado šeima ir netikėtai atsidūriau Radviliškyje – vyras buvo iš šio miesto.
Šiek tiek paaugus sūnui negalėjau sėdėti namuose. Man reikėjo veiklos, labai norėjau dirbti. Atsirado galimybė dirbti policijoje. Patekau ten, kur man reikėjo būti.
Darbas policijoje atskleidė geriausius mano gebėjimus, kurie buvo užkonservuoti, visiškai paslėpti. Išmokau kalbėti, nebijoti auditorijos, organizacinių įgūdžių. Esu dėkinga šitam darbui.
- Ar turėjote baigti policijos mokyklą?
– Pareigybėms – ir dabartinei, ir ankstesnei – nereikėjo teisinio išsilavinimo. Didžioji dalis kompetencijų susiformavo dirbant, iš praktikos.
- Kuo skiriasi Radviliškio ir Klaipėdos rajonų komisariatai?
– Jie skiriasi teritorijos dydžiu. Klaipėdos rajonas didesnis. Skiriasi struktūros. Radviliškis turi atskirą patrulių būrį ir kelių policijos grupę. Klaipėdos rajone to nėra.
Personalo prasme Radviliškio komisariatas yra didesnis, Klaipėdos – sąlyginai mažesnis. Kitokia komisariatų valdymo struktūra. Skirtumų tikrai yra.
- Kokius įžvelgiate didžiausius iššūkius Klaipėdos rajono policijai?
– Vienas jų – vagystės iš automobilių, žaibiškosios vagystės, kai paimama tai, kas randama automobiliuose. Paprastai jos sunkiai tiriamos. Radviliškyje bandėme išnaudoti bendruomenės pareigūnus, kad jie prisibelstų iki žmonių, kad juos ugdytų. Taip pat reikia siekti, kad daugėtų saugomų automobilių aikštelių.
Klaipėdos krašte yra žemesnis nusikalstamų veikų ištyrimo procentas nei, tarkime, Šiaulių apskrityje. Jei žmonės dirbtų visu krūviu, gal pavyktų sparčiau tirti veikas.
Tyrimas turėtų būti kuo ekonomiškesnis, kuo trumpesnis, vidutiniškai Klaipėdos rajone nusikaltimas ištiriamas per 140 dienų, buvusiame komisariate – per 88 dienas.
- O kokias yra policijos stipriosios ir silpnosios pusės?
– Einame link to, kad žmonės kuo greičiau gautų pagalbą. Kai atsitinka bėda, skaičiuojamos sekundės, kada atvyks pagalba. Tai – iššūkis, kuris gana gerai įgyvendinamas.
Žmonės nori, kad tyrimo procesas būtų kuo trumpesnis ir kad žmonės baigties sulauktų kuo greičiau. Visoje policijoje įsteigti bendruomenės pareigūnai. Jų veiklą reikėtų aktyvinti, ieškoti įvairių bendravimo formų, nereikėtų pasitenkinti vien formaliu bendravimu.
- Kokios galėtų būti kūrybiška bendravimo formos?
– Pavyzdys. Pagyvenę žmonės Radviliškyje dažnai nukentėdavo nuo sukčių skambučių. Kur pagyvenęs žmogus dažniausiai lankosi? Pas gydytojus. Ką jis turi? Receptų knygutę.
Sutarėme su pirminės sveikatos priežiūros centru, kad ant kiekvieno žmogaus receptų knygutės būtų užklijuotas ryškus ir aiškus lipdukas su perspėjimu apie sukčius. Tai – viena kūrybingo darbo formų.
- Su kokiu visuomenės požiūriu į policiją susiduriate?
– Žmonių yra įvairių ir požiūris yra įvairus. Pareigūnams prireikia geležinės kantrybės – į policiją žmonės neskambina, kad pasidžiaugtų. Jie skambina, kai ištinka bėda. Policininko pareiga – palengvinti tų žmonių dalią, padėti, kiek leidžia galimybės. Tada ir požiūris bus teigiamas.
- Esate graži moteris. Ką tai reiškia jūsų darbe?
– Niekada nelaikiau savęs tokia. Mokydamasi mokykloje priklausiau pilkoms pelytėms, kurios gerai mokėsi. Buvome vertinamos dėl to, kad buvome geros moksleivės ir geros visuomenininkės.
Nelaikiau savęs gražuole. Man buvo svarbu, kad žmonės mane vertintų dėl to, kad su manimi smagu ir įdomu.
- Ar komplimentų sulaukiate? Kokie jie?
– Praleidžiu juos pro ausis. Žinau, kaip yra iš tikrųjų. Ne su grožiu gyveni, gyveni su žmogumi. Yra krūvos kitų savybių, dėl kurių vertinu žmones. Aplinkiniai giria ne fizinį grožį. Jie giria gebėjimą sutelkti žmones, gerą kompaniją.
Mano kolegoms labai patikdavo, kaip kalbu. Išeinant iš darbo priėjo kelios ilgametės darbuotojos. „Vyliausi, kad kai išeisiu į pensiją, tu man pasakysi labai gražią kalbą. Kas mums dabar sakys tas kalbas?“
Mano stiprybė – gebėjimas išklausyti žmones ir padėti, kai jiems reikia pagalbos.
- Ar tiesa, kad dirbdama policijoje „supakuojate“ emocijas?
– Taip, reikia stengtis būti nešališkai. Ištraukti iš žmonių geriausias savybes, kurias galima panaudoti darbui.
Kartais reikia susitvardymo, stoiškos ramybės, racionalumo. Emocionalumą tenka slėpti. Jį rodyti reikia tinkamu laiku. Emocionalumas darbe dažniausiai kenkia. Jį reikia rodyti kitur. Visi vyrai gerbia savo reikalo profesionalus.
- Kur leidžiate sau būti emocionaliai?
– Darbe – tik tose situacijose, kai galima pasijuokti. Ne darbe – kai pramogauju, su artimais žmonėms. Nuoširdūs kolegiški santykiai, humoras irgi šiltina santykius. Labai susikausčiusiai būti neverta.
- Minėjote, kad karjeros pokyčiams pasiryžote, nes vaikai jau užauginti. Turite vieną sūnų. Kiek jam metų, kuo jis užsiima?
– Sūnui 19 metų. Jis studijuoja Kauno technologijos universiteto Informatikos fakultete. Buvo smagu, kad sūnus labai palaikė. Jo vienintelis klausimas: „Į kurią Lietuvos dalį pas tave atvažiuoti?“ Jokių pretenzijų.
- Atstumas tarp Radviliškio ir Gargždų (Klaipėdos rajono policijos komisariatas yra Gargžduose. – Red.) – 178 km. Kaip spręsite gyvenamosios vietos klausimą?
– Jau jį išsprendžiau – persikrausčiau. Kraustymasis yra didelis blogis, košmarų košmaras. Užgyvenau nemažai turto, bet neprisirišu prie daiktų. Labai daug drabužių ir daiktų išdalijau. Stengiausi atvažiuoti su kuo mažiau daiktų. Ir Radviliškyje, ir Gargžduose gyvenu penktame aukšte. Tie, kas kraustė, ko gero, keikė mane.
Iš pradžių galvojau persikelti į Klaipėdą. Bet paskui nutariau, kad gyventi šalia darbo – patogiau. Mėgstu į darbą ateiti ir savaitgaliais, taip pat pasėdėti po darbo valandų. Man svarbu žinoti, kuo gyvena komisariatas.
- Kiek laiko gyvenote Radviliškyje?
– Beveik 20 metų.
- Radviliškyje turite mylimąjį. Kaip jis reagavo į pokyčius?
– Jis nepersikraustė į Gargždus, bet labai palaikė mano pokyčius ir labai norėjo, kad siekčiau šių pareigų.
