Ne tik Antakalnyje konteinerius apeinantys Galina ir Stanislavas patvirtina tai, apie ką tik valdžia drįsta išsižioti, rašo „Lietuvos rytas“.
Anot šių benamių, bent jau Vilniuje anksčiau iš to, ką rasdavai konteineriuose, vos buvo įmanoma pramisti. Dabar tarp šiukšlių jie randa tokių produktų, kuriuos net neaišku kaip ir su kuo valgyti.
Gal maistas sugedęs, kad gyventojai jį šveičia į šiukšlių dėžę? Galina ir Staska purto galvą: „Ne, tikrai ne taip. Būna, kad išmeta net nepraplėšę pakuočių. O galiojimo terminus mes visada tikriname.“
– Ar daug vilniečių, anot jūsų, gyvena geriau ir maisto išmeta daugiau? – Galinos ir Stanislavo paklausė „Sostinė“.
Galina: Negaliu apie visą Vilnių šnekėti. Apeiname konteinerius Antakalnyje, Žirmūnuose, arčiau centro. Tikrai viskas smarkiai pasikeitė.
Vasarą per karščius manėme, kad žmonės maistą išmeta bijodami apsinuodyti, manydami, kad jis sugedęs. Bet atšalo, o produktų konteineriuose pilna įvairiausių.
Pavyzdžiui, P.Vileišio ar Žirmūnų gatvėse tikrai ne elitas gyvena, daug pensininkų. Tai kas tada į konteinerius visai gerus produktus sumeta, jeigu ne jie? O paskui skundžiasi, kad gyventi sunku.
Pati ne kartą stebėjau, ką pensininkai perka parduotuvėse. Tikrai ne prasčiausius produktus. Iš pradžių maniau, kad vaikams, anūkams. Bet paskui žiūriu – ta močiutė vieniša, kita taip pat viena gyvena, duktė retai užsuka.
Vadinasi, aukščiausios rūšies dešreles ar sūrį valgo. O sūris, ypač varškės, tikrai nepigus.
Stanislavas: Konteineriuose kone kasdien randame dešros. Ir ne kokį sudžiūvusį dešrigalį, o ištisą lazdą. Ar ją kas nors išmestų, jei gyvenimas būtų blogas?
Dešros būna net vytintos, kurią galima mėnesius laikyti.
Man protu nesuvokiama, kam ją į šiukšlių konteinerį mesti. Bet kažkas išmeta. Kiti tiesiog prie konteinerių sudeda, kad mums nereikėtų kuistis.
Pastebėjau, kad maisto produktų konteineriuose pradėjo daugėti nuo pavasario. Iš pradžių maniau, kad žmonės pradėjo išlaidauti po šildymo sezono. Dabar jis vėl prasidėjo. Atrodo, laikas susiimti, bet nė velnio.
Kaip tik atėjo žmogus iš P.Vileišio gatvės, atnešė maišelį. Žiūriu – o ten dešros vos ne puskilogramis, kumpio gabalas. Mes dviese per tris dienas tiek nesuvalgysime.
– Gal žmonės tampa akcijų parduotuvėse aukomis, prisiperka to, ko nereikia, o paskui išmeta?
Galina: Tai geriau vargšams paaukotų, „Maisto bankui“ nuneštų. Netikiu, kad pensininkai per akcijas prisiperka, o paskui mėto. Tereikia pasižiūrėti, kokiais automobiliais prie konteinerių atvažiuoja.
Štai rytą jauna panelė blizgančia mašina atrūko, išlipo ir švystelėjo maišelį. O ten – varškytė su vaisiais, jogurtas. Viskas nesugedę, su apetitu sukirtome.
Kitus produktus, nors jie nesugedę, apverdame, kepame. Juk vis dėlto konteineryje pabuvę.
– Taip atrodo konteineriai prie daugiabučių. O kaip turtuolių rajonuose?
Stanislavas: Ne visur patenkame, nes prie nuosavų namų konteineriai stovi kiemuose. Neužeisi, nes šunį paleis ar apskritai nušaus.
Tačiau yra vadinamasis milijonierių kvartalas, ten, kur Rolandas Paksas gyvena, Šilo gatvėje. Va ten tai gali prisirinkti produktų, kuriuos net nežinia su kuo valgyti reikia. Bet ten taip buvo ir anksčiau, niekas per daug nepasikeitė.
Anądien atidariau skardinę, o ten kažkokie moliuskai. Ant skardinės šonų užsienietiškai parašyta, taip ir nesupratau, kas ten. Išmečiau dėžutę, nors gal tai didžiausias skanėstas.
Milijonierių kvartale gyvena nepikti žmonės, pamatę mane prie konteinerio nieko nesako, tik prašo šiukšlių ant žemės neišmėtyti.
– Gal konteineriuose ne tik užkąsti, bet ir išgerti rasti galima?
Galina: Galima, būna vyno, likerio. Puspilnius butelius išmeta. Bet mes labiau alų mėgstame, juk ne ponai esame.
Įdomiausia, kad konteineriuose dabar dažnai pasitaiko aukso dirbinių. Gal auksas nebemadingas?
Tik ką iš konteinerio magnetolą ištraukiau, bet apžiūrėjusi supratau, kad tai šlamštas. Neverta ardyti, metalo nuo kontaktų laupyti. Nešu išmesiu atgal. Išlepome ir mes.
Randame ir metalo, jį pardavę vieną kitą eurą uždirbame. O kai remontuoja butus, kokių statybinių medžiagų išmeta! Jei turėtume savo namus, jie kaip milijonierių atrodytų.
– Tai kaip jūs gatvėje atsidūrėte?
Stanislavas: Gyvenome Žolyno gatvėje bendrabutyje. Tai buvo savivaldybės socialinis būstas. Įsiskolinome palyginti nedaug – 2 tūkstančius litų ir išmetė.
Net nepasiūlė jokio kampo. Kiti milijonus pavagia, ir nieko.
– Miegate prie Neries, tarp medžių. Nesušąlate?
Galina: Dar nešalta, neprašome, kad šildymą įjungtų. (Juokiasi.) Kai paryčiais sustimpame, einame į laiptines.
Jeigu lietus, galvas užsiklojame arba po skėčiu lendame. Jų taip pat konteineriuose visai gerų pilna.
Nesuprantu vilniečių. Gyvena daugiabučiuose, vienas su kitu užpakaliais trinasi, nors pinigų turi. Galėtų nusipirkti namą kaime, gyventi kaip ponai.
Stanislavas: Pavyzdžiui, Žolyno gatvės bendrabutis, kuriame gyvenome. Nežinia kuo jis pavirto, kažkokia banditų irštva.
Labai ir nesigraužiau, kai liepė išeiti. Kartais manęs klausia: „Ko pats į kaimą nevažiuoji bulvių sodinti?“ Atsakau, kad pinigų neturiu.
Už ką namą pirksiu? Už dyką traktorininko nenusisamdysi, kad suartų, mėšlo niekas neatveš už ačiū.
Juo labiau kad iš konteinerių galima neblogai pragyventi. Ne taip kaip anksčiau, kai iš maisto tik prarūgusios burokėlių mišrainės rasdavai.
Tik labai jau daug panašių į mus priviso, kaip sakoma, konkurencija didelė.
