Į pėsčiųjų zonas persikėlęs karas šluoja jauną ir seną. Prieš kelias dienas sumaitota stotelė ir kraujo balos Vilniuje netoli Operos ir baleto teatro iškalbingai liudija, kad saugesnių vietų pėstiesiems tiesiog nebeliko.
Saugesnės jos yra tik teoriškai: nukentėjusių po automobilio ratais čia kaip ir neturėtų būti, deja, net ramiausiai kulniuodamas šaligatviu negali žinoti, ar pasieksi tikslą. Ar „nepasipainiosi“ kokio ratuoto „supermeno“ kelyje...
Žinia, net ir labiausiai patyręs, pats atsargiausias vairuotojas nėra šimtu procentų apsaugotas nuo eismo įvykio, kuriame jis galėtų būti pripažintas kaltu.
Tamsa, plikledis, kitos sudėtingos sąlygos, dalies sekundės užsižiopsojimas ar tiesiog nuovargis kartais gali kainuoti itin daug. Nuo nelaimių kelyje neapsaugotas niekas (tegalima pasistengti iki minimumo sumažinti jų riziką), tačiau kaip reikėtų vertinti tai, kad žmonės nuolat traiškomi ne tik prisiliuobusių iki žemės graibymo idiotų, bet ir „aštrių potyrių“ išsiilgusių bepročių?
Akivaizdu, kad į aplinkinių saugumą nusispjovusio „visagalio“ vairuojamas automobilis potencialiai tampa pavojingu, žudančiu ginklu. Ypač, kai norima „pažadinti žvėrį“...
Lietuvoje jau įprasta, kad po kiekvieno visuomenę sukrėtusio įžūlaus „pasivažinėjimo“ per pėsčiųjų kaulus, pradedama garsiai postringauti apie bausmių adekvatumą ir „teisingą atpildą“. Deja, visuomet pasigirsta ir lyriškų gaidelių apie tai, kad bausmių griežtinimas nieko nesprendžia, kad net girčiausia už vairo įvykdyta žmogžudystė nėra tyčinė (arba „ne visai tyčinė“), ir apskritai, – „žuvusių juk neprikelsi“, „kiekvienas galime atsidurti kaltojo vietoje“, „koks gi jis žmogžudys?“, „nežlugdykime jaunystės kalėjime“!
Tasai „žuvusių neatgaivinsi“ ir „kiekvienas galime atsidurti tragedijos kaltininko vietoje“ – skamba jau netgi atgrasiai. Argi kas verčia užpylus snukį sėstis prie vairo, ar kas verčia įžūliai ignoruoti perėjas ir šviesoforus, netgi mieste viršyti greitį keliasdešimt kilometrų per valandą, sistemingai ir piktybiškai daryti KET pažeidimus, akivaizdžiai keliant mirtiną grėsmę ne tik sau, bet ir aplinkiniams?
Atvejai, kai žmones parbloškę kelių gaideliai pasirodo daugybę kartų anksčiau baustais už netinkamą vairavimą, veikiau taisyklė, nei išimtis. Pažįstu daugybę žmonių, kurie per savo keliasdešimtmetę vairavimo patirtį nekart nesėdo už vairo girti ir nekart šiurkščiai nepažeidė KET. Vadinasi, galima vairuoti tvarkingai, jei norima. Bet kas kaltas, jei to nenorima?
Nebūsiu itin originalus. Aš manau, kad bausmės, tik ženkliai padidintos pačios griežčiausios bausmės galėtų kiek pataisyti situaciją. Geresnio kovos būdo dar niekas neišrado! Atsisakant visų „mirusiųjų neprikelsi“ ir „Dievas jam teisėjas“, nepaisant „giminių atleidimo“ (savaime suprantama, velionio juk nepaklausi, linkęs jis atleisti, ar ne!), „atlygintų nuostolių“ ir tt. Lai Dievas kaltininkui atleidžia, o valstybė privalo griežčiausiai bausti už savo piliečio(-ių) nužudymą.
Čia įprasta postringauti apie tai, kad žmogaus gyvybė neįkainojamą ir tuo pat metu numatyti krūvas tinkamos bausmės padėsiančių išvengti išlygų. Žmonių užmušinėjimas būnant girtam už vairo, ar chuliganiškai vairuojant, gal ir nėra tiesioginė tyčia, tačiau kvailumas, priklausomai nuo pasekmių, irgi turi savo kainą. O žmogžudystė – tai ne šiaip kelių eurų vagystė ar mėlynėmis pasibaigęs pasistumdymas bare. Būtent taip, o ne kitaip turėtų veikti ir teisingumo principai!
Už vidutinį girtumą ar chuliganišką elgesį kelyje vairuotojo pažymėjimas galėtų būti atimamas kartą ir visiems laikams, galbūt įskaitant ir baudžiamąją atsakomybę. Už nužudymą būnant neblaiviam ar šiurkščiai pažeidus KET – tik reali laisvės atėmimo bausmė (atgaila, susitarimas su žuvusiojo giminėmis, ir visa kita, galėtų sumažinti bausmę, bet ne visiškai atleisti nuo atsidūrimo už grotų).
Piktybiškiausius kelių žmogžudžius derėtų laikyti kartu su kriminaliniais nusikaltėliais, o ne „laisvo režimo“ kolonijose. Už vairavimą be teisių, o ypač – jas praradus, taip pat galėtų grėsti ne tik piniginės baudos.
Gyvenimų žalojimas? Tegul būna taip, jei tai padės išsaugoti bent vieną vaiko, šeimos tėvo ar motinos gyvybę? Kelių nusikaltėliai puikiai žino kam ryžtasi „žadindami žvėrį“. Jie patys tai pasirinko!
