Po to, kas įvyko Antrojo pasaulinio karo metais, net ir dėl menko krebždesio, kurį žydai pavadina antisemitizmu, piktintis pernelyg nereikėtų. Suprantu, kad tokie kaltinimai, net pakeltas tonas kartais gali užgauti, tačiau pripažinkime – tokio tikslingai nukreipto masinio tautos naikinimo, kokį patyrė žydai, per paskutinį šimtmetį nėra patyrusi nė viena tauta, rasė ar kitokia žmonių grupė.
Tai išgyvenusi tauta turi teisę nuolat baimintis tokių pat žiaurumų ir jautriai reaguoti į kiekvieną įtartiną judesį. Mūsų močiutės irgi iki šiol bijo ruso, kuris grūdo jas prie Laptevų jūros šalti ir mirti. Ir anūkai, prisiklausę tų pasakojimų, pagrįstai nerimauja, todėl ir dairosi į Europą.
Kartą paviešinome nesutarimus vienoje Panevėžio žydų bendruomenėje. Moterys skundėsi, kad bendruomenės vadovas nuolat seksualiai priekabiauja. Tas vadovas apkaltino mane, laikraščio redaktorių, antisemitizmu ir pagrasino dėl to kreiptis į tarptautines žydų organizacijas.
Niekaip nesupratau, kaip to vyro nesugebėjimas pažaboti savo seksualines fantazijas susijęs su man klijuojamu antisemitizmu, galėjau net iš to išsityčioti, tačiau pagalvojau: juk kiekvienas iš mūsų, pakliuvęs į nemalonią situaciją, tikriausiai ieškotume to paskutinio šiaudo gelbėtis.
Tikriausiai trys iš keturių sulaikytų girtų vairuotojų irgi gąsdina turintys pažinčių, grasina atleisti pareigūną iš darbo, kitaip tariant, gindamasis naudojasi tuo, kas po ranka pakliūva. Todėl negalima teigti, kad toks elgesys būdingas tik žydui ir kad privalėčiau dėl jo grasinimų daug labiau įsižeisti.
Kai vėliau rašėme apie kitos Panevėžio žydų bendruomenės pirmininko dukrą, kuri, prisidengusi tėvo autoritetu, skolinosi ir negrąžino žmonėms krūvą pinigų, taip pat ir žydams, šis pirmininkas parašė skundą Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai. Tokiais rašiniais esą kurstome neapykantą žydams ir skatiname antisemitizmą.
Skundą atmetė kaip nepagrįstą, o aš ir dabar nesijaučiu esąs žydų įžeistas. Juk gerai pagalvojus, lietuviai, rašydami panašius skundus dėl straipsnių ar kitų dalykų, dar ne tokių nesąmonių pripaisto. Ir skundžiasi lietuviai daug dažniau, nei žydai.
Interneto platybėse piktus komentarus rašinėjantys žmogėnai nesuvokia, kad žydai, kaip ir visi kiti, turi teisę atkreipti visuomenės dėmesį ir išsakyti abejones, bet kodėl po tokių abejonių mes puolame skaičiuoti, o kiek gi žydų tarnavo sovietinėje NKVD ir neskaičiuojame ten tarnavusių lietuvių?
Šį tekstą parašyti mane paskatino kolegos Arkadijaus Vinokuro komentaras „ES kamuoja antisemitizmo dvasia. Ar todėl Briuselis tyli?“ Autorius samprotauja, kodėl ES vadovybė tyli, kai Izraelio gyventojai žydai šiuo metu yra puldinėjami su peiliais musulmonų radikalų. Esą Briuselyje sėdi antisemitai, todėl ir nesmerkia Palestinos.
Europa, skirtingai nei Jungtinės Valstijos, Izraelio ir Palestinos konfliktą kartais vertina kiek kitaip. ES kuluaruose galima išgirsti nuomonę, kad Jungtinėms Valstijoms ilgus dešimtmečius derybomis nepavyko išspręsti šių nesutarimų, todėl dabar reikia išbandyti kitą būdą taikai atstatyti: leisti Palestinai kurti savo valstybę, o tada pačios valstybės tegul ginčijasi tarptautiniuose teismuose dėl teritorijų ir neva pažeistų žmogaus teisių.
Šią poziciją žydai, tarp jų ir mano minėtas komentaro autorius Arkadijus Vinokuras, turi teisę pavadinti antisemitizmu, nes žodžiai „naujasis antisemitizmas“ ir reiškia žmonių grupių ar valstybių nusistatymą konkrečiai ne prieš žydų kilmės asmenį, o prieš Izraelio valstybę.
Tačiau nebūtinai reikia sutikti su tokiu vertinimu. Galima juk pabandyti įrodyti, kad siekis pripažinti Palestinos valstybę kaip tik gali atnešti daugiau taikos tame regione ir kad tai nėra išankstinis nusistatymas prieš Izraelio valstybę. Greičiau tai yra bandymas sudaryti geresnes sąlygas gintis Palestinos gyventojams taikiomis priemonėmis, ne tik žudant žydų civilius ir karius.
Klaidinga įsivaizduoti, kad žydai be jokių išlygų visur ir visada vieningai bando visus visus kaltinti antisemitizmu, o savo trūkumų jau nebemato.
Į lietuvių kalbą yra išversta JAV dirbančio politologo Normano G.Finkelsteino knyga „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia.“ Londono laikraštis „Guardian“ yra ją pavadinęs kontroversiškiausia metų knyga.
„Mano tėvai dažnai svarstydavo, kodėl augu piktindamasis dėl to, kad nacių genocidas klastojamas ir išnaudojamas. Teisingiausias atsakymas – todėl, kad tuo pasinaudojama siekiant pateisinti nusikalstamą Izraelio valstybės politiką ir JAV paramą šiai politikai.“
Tai knygos autoriaus Normano G.Finkelsteino žodžiai. Autorius yra žydas, kurio tėvai Antrojo pasaulinio karo metais savo kailiu išgyveno Varšuvos geto, Maidaneko ir Aušvico koncentracijos stovyklų pragarą.
Autorius pateikia pavyzdžių, kai pasaulinės žydų organizacijos, kartais net išgalvotu pretekstu, spekuliuodamos žydų kančia, lupo iš įvairių bankų ir vyriausybių Europoje šimtus milijonų JAV dolerių. Esą tik maža dalis teko tiems, kurie kentėjo koncentracijos stovyklose. Žydų organizacijos neva spekuliuoja žydų kančiomis ir tai panaudoja kaip priemonę gauti materialinės naudos.
Ką gi, tai tik įrodo, kad ir patys žydai nėra vieningos nuomonės, kaip reiktų vertinti skaudžią istoriją ir dabartinius kaltinimus antisemitizmu, kaip reikėtų vertinti Izraelio ir Palestinos konfliktą.
Bet neskubėkime žydų smerkti. Pasižiūrėkime ir į save. Lietuvoje apstu pavyzdžių, kai lietuviai, tremtiniai ir buvę politiniai kaliniai, pakviesti grįžti iš Sibiro į gimtinę, gauna iš valstybės Lietuvoje butą, jį parduoda ir vėl išvyksta gyventi į Rusiją. Ar tai nėra prekyba ta pačia kančia?
Tokie pavyzdžiai dar kartą įrodo, kad pasaulis yra margesnis net ir už genį, todėl priežasčių kaltinti kitus gali rasti nesunkiai. Kaip ir priežasčių pateisinti ar tiesiog suprasti.
Izraelio padėtį vertinti stereotipiškai niekaip neišeina. Nereikia piktintis, kad konflikto su Rusija metu Izraelis neužtarė Ukrainos ar Gruzijos, kad vengia kištis į bet kokius konfliktus. Nuo pat įsikūrimo ši valstybė gyvena ant parako statinės, nes daugelis kaimynų nuolat grasina Izraelį sunaikinti. Patys žydai irgi okupavo žemių, todėl tų konfliktų ir grėsmių jiems sočiai ir savo kieme.
Kaip mes šauktume, jeigu Rusija bent keletą kartų per metus pagrasintų Lietuvą nušluoti nuo žemės paviršiaus? Taigi šauktume visa gerkle išsižioję. Žydai tokių grasinimų iš kaimynų girdi nuolat.
Arkadijus Vinokuras yra teisus, jeigu matysime pasaulį tik vienos tautos akimis. Ir lietuviai ar rusai yra teisūs, jei kiekvienas vertinsime tik iš savo varpinės. Tačiau tautų, rasių ir religijų bei nuomonių pasaulyje – milijardai. Kaip išmokti į pasaulį žvelgti taip, kad tos teisybės visiems būtų po lygiai padalinta? Atsakymas slypi niekada nesibaigsiančiame procese.
