Bet norint išlikti sporto sostine, būtina įrengti naują stadioną. Lietuva be nacionalinio stadiono su natūralia žole – Lietuva be ateities, o Kaunui apskritai liktų tik dantimis griežti.
Tai miesto valdžia, pasitelkusi verslininkus, ir trinktelėjo: šiuolaikiškas sporto ir sveikatingumo kompleksas 75 hektarų plote, apimantis Halę, S.Dariaus ir S.Girėno stadioną, bus pastatytas iki 2018-ųjų!
Tai bent būtų šaunus Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimas atnaujintame, pasaulinius standartus atitinkančiame stadione. Kuriame dar po 20 metų pasaulio futbolo čempionate Lietuva pagaliau įveiks Vokietijos ir Ispanijos rinktines.
Tik svarbu, kad su laisvės šimtmečiu siejamas projektas nevirstų šimtmečio statyba. Toks likimas grėsė nacionaliniam stadionui Vilniuje. Iki šiol sostinėje ant Šeškinės kalvos teberiogso griaučiai, bet vilniečiai jau skuba neatsilikti nuo Kauno, parengė įvairios paskirties sporto, kultūros ir sveikatingumo komplekso projektą, ten irgi numatytas ne vienas stadionas.
Taigi lenktynės tarp dviejų miestų nesibaigia.
Nors anokios čia lenktynės – įvairios paskirties nacionalinį stadioną sostinėje tik planuojama pradėti statyti 2018-aisiais, o Kaune toks objektas jau turėtų būti baigtas. Kauniečiai rimtai svarsto, kad pasaulio futbolo 2018-ųjų čempionato atrankos rungtynes 2017 metais su Anglijos rinktine jau bus galima žaisti S.Dariaus ir S.Girėno stadione.
Apskritai neverta lenktyniauti, kuris miestas pirmiau įrengs stadioną, svarbiausia, kad jis būtų. O pirmumas priklausys nuo pinigų. Juk lėšų mama Europa duos abiem miestams, reikia tik gražiai paprašyti.
Štai čia Kaunui gali iškilti problemų. Nes prie pat miesto valdžios rūmų stovi šiuolaikinėms ES vertybėms priešiškas simbolis.
Taigi Vytautas Didysis, prispaudęs nugalėtų tautų atstovus, iš kurių du (vokietis ir lenkas) atstovauja ES ir NATO valstybėms.
Dar vienas nugalėtasis, totorius, atstovauja taikiai tautinei mažumai, kurią šiais laikais nuskriaudė Vladimiras Putinas, užgrobęs Krymą.
Čia kaip galima suprasti: ką pradėjo Vytautas Didysis, užbaigė V.Putinas?
Įsivaizduokite, atvažiuoja vokietis su pasiūlymu investuoti kelis milijonus eurų į Kauno stadiono statybą, drožia į savivaldybę ir mato savo tautietį po barbarų kunigaikščio padu, sulaužiusį kardą. Ir dar su kažkokio chuligano į akis įtaisytomis lemputėmis.
Kaip vokiečiui jaustis? Na, vokiečiui dar šiaip taip, vis dėlto parklupdytas kryžiuotis atspindi istorinę tiesą. Bet kodėl tarp nugalėtų tautų atstovų po Vytauto padu pakištas lenkas? Juk LDK laikais lenkai buvo sąjungininkai, na, ir varžovai dėl įtakos, bet juk ne priešai, nors karūną galbūt pavogė.
Pagalvokime, kaip jautėsi Lietuvai draugiški Lenkijos prezidentai Aleksandras Kwasniewskis ir Boleslawas Komorowskis, kai jiems buvo suteikti Kauno piliečio garbės vardai, jei matė prie savivaldybės rūmų paminklą, vaizduojantį lietuvių kunigaikštį, po padu prispaudusį, be kitų, ir lenkų karį?
Turbūt ranka numojo. Jei taip – protingi politikai, suprantantys, jog maža tauta nors praeitimi pasididžiuoti turi teisę. Nors ir šiek tiek prasilenkdami su istorine tiesa.
Taigi, bet Vytauto paminklą skulptorius V.Grybas kūrė tarpukariu, kai lietuviai labai pyko ant lenkų dėl Vilniaus. Dabar lenkų karys jau yra NATO karys, gal jį ištraukime iš po Vytauto padų?
Tiesa, dar Valdemaras Tomševskis su tomis „w“ir dvikalbiais užrašais truputį nervina.
Vis tik Vytauto Didžiojo skulptūros atvejis dar kartą parodo, kaip kvaila bronzoje ar akmenyje įamžinti esamos epochos vertybes ir požiūrį.
Baisu pamanyti, jau matau patriotų, tremtinių ir partizanų pasipiktinimą, tačiau, o siaube, Vytauto Didžiojo paminklą gali tekti nugriauti kaip sovietinius balvonus nuo Vilniaus Žaliojo tilto. Ir dėl tų pačių priežasčių – pasikeitusios politikos, ideologijos, epochos.
Nes dabar vienintelis geopolitiškai teisingai skulptūrinio Vytauto kojomis prispaustasis yra rusas. Tad jei ne griauti, skulptūrą reikia iš esmės atnaujinti. Būtent: ištraukti iš po lietuvių kunigaikščio kojų lenką, vokietį ir totorių, ištiesinti jų susikūprinusias figūras ir pastatyti šalia Vytauto kaip draugus ir sąjungininkus.
Galėtų būti tokia kompozicija: vokietis Vytautui Didžiajam tiesia taikos, o ne karo kryžių, lenkas tiesia „nalęczowkos“ sklidiną ragą o totorius duoda užsikąsti kibino.
Toks geopolitiškai teisingas Vytautas šiuolaikinei Europai geriau tiktų, net toks barbariškai rūstus ir spinduliuojantis nepakantumu seksualinėms mažumoms kaip dabar.
