Valdančiųjų „darbiečių“ ir socialdemokratų tarpusavio kova pastaruoju metu darėsi vis aršesnė.
Darbo partija, žaidusi puolėjo pozicijoje, grasino nebalsuoti už kitų metų biudžetą, jei nebus nuo 2015-ųjų liepos įtvirtinta jų plakatinė 437 eurų minimali mėnesio alga (MMA), taip pat nebus labiau didinamos pensijos ir atlyginimai mažiausiai uždirbantiems biudžetininkams.
„Darbiečiai“ tebesistaipo ir dėl kito premjerui A.Butkevičiui svarbaus dalyko – naujojo socialinio modelio. Seimo pirmininkė L.Graužinienė net ėmė atvirai kėsintis į pagal visų partijų iškilmingą susitarimą kitąmet didinamą gynybos biudžetą.
Visa tai vainikavo galinga Seimo „darbiečių“ frakcijos parama opozicijos užmojams pradėti A.Butkevičiaus žento verslo parlamentinį tyrimą.
Nieko keista, jog pasigirdo samprotavimų, kad tokios Darbo partijos strategijos tikslas – ne tik kuo aršiau pjautis su socialdemokratais, bet ir galiausiai palikti valdančiąją koaliciją, kad į rinkimus būtų jojama ant kuo baltesnio žirgo.
Užkulisiuose sklido kalbų, kad patys kairieji, nebetekę kantrybės, ištrenks suįžūlėjusius partnerius iš valdžios vežimo.
Vis dėlto buvo galima spėti, kad abi partijos taip nerizikuos, – juk galimybė dar metus pabūti valdžioje, kuriai iš išorės niekas negresia, daug svarbesnė.
Tokie spėjimai ėmė tvirtintis jau šią savaitę. Darbo partija pranešė gavusi atsakymus iš premjero žento ir jo verslo partnerių į pateiktus klausimus ir paskelbė, kad jie „solidūs“, o dėl savo galutinės pozicijos dėl to, ar tyrimas turi būti tęsiamas, apsispręs vėliau.
Negana to, buvo susitikę abiejų partijų pirmininkai A.Butkevičius ir V.Mazuronis. Tai visuomet signalizuoja, kad jungiama atbulinė pavara ir kartu vyksta kokie nors užkulisiniai mainai.
Daugelį, jei ne visus, taškus ant i sudėjo penktadienį vykęs valdančiosios koalicijos Politinės tarybos posėdis.
Pirmiausia buvo pranešta, kad koalicija sutarė nuo kitų metų liepos („darbiečių“ reikalaujamo termino) padidinti MMA, tačiau ne iki 437, o iki 380 eurų.
A.Butkevičius paskelbė, kad tam reikiamus 20–24 mln. papildomų eurų be didelio vargo sukrapštys aruodo pakampiuose, o Darbo partija, aišku, tuojau pat ištrimitavo apie savo didžiulę pergalę.
Tai dar kartą parodė, kad visas tas žongliravimas skaičiais (350, 380, 437), neturintis esminės ekonominės reikšmės, tėra viešųjų ryšių triukai, skirti labiausiai vargstantiems lengvatikiams.
Aišku, už biudžetą „darbiečiai“ balsuos, taigi liks ir valdžioje, be to, greičiausiai bus dar gavę vieną kitą užkulisinę nuolaidą už didesnį sukalbamumą.
O erelio plunksnas į baltus taikos balandžio sparnus iškeitę „tvarkiečiai“ pasiūlė koalicijos partneriams atnaujinti santuokos įžadus ir pasirašyti naują sutartį dėl darnaus darbo ne tik iki Seimo rinkimų, bet ir per juos, ir net po jų. Tam su entuziazmu buvo pritarta.
Galima sakyti, kad politinė savaitė baigėsi gana taikiai. Tačiau liko dar ne vienas rusenančių konfliktų židinys. Pavyzdžiui, subrendusi Seimo rinkimų tvarkos revoliucija ir dar vienas maištas prieš prezidentės galią skirti generalinį prokurorą.
Prieš kelias dienas Konstitucinis teismas (KT) pritarė jau anksčiau Vyriausiosios rinkimų komisijos reikštai nuomonei, kad dabartinės Seimo rinkimų apygardos yra nelygiavertės dėl jose esančio pernelyg besiskiriančio rinkėjų skaičiaus.
Politikai, dar vakar sukę nosį nuo siūlymų perstumdyti apygardų ribas ir jų skaičių sostinėje padidinti, o kitur sumažinti, po KT sprendimo atsidūrė prieš tokią perspektyvą: jei nieko nedarai, Seimo rinkimai gali būti nekonstituciniai. O kas, jei juose gerai pasirodai?
Todėl dauguma ėmė reikalauti kuo skubiau ką nors daryti ir panikuodami netgi beveik pritarė socialdemokratų siūlymui apskritai panaikinti visas vienmandates apygardas, kad rinkėjai, gavę partijų pateiktus sąrašus, balsuotų už jiems patinkančius asmenis.
Kelti revoliucijas, nukreiptas prieš partijų sistemą apskritai, likus metams iki Seimo rinkimų? Išties brandžios ir deramai į laiko iššūkius reaguojančios demokratijos požymis!
Tačiau politikų galvos greitai atvėso. Tai buvo matyti ir po koalicijos viršūnių pasitarimo „Ką nors rimto tikrai darysime, tik neaišku, ką“. Taip galima apibendrinti nerišlius aukštų politikų paaiškinimus.
Ne ką aiškesnė padėtis ir dėl Generalinės prokuratūros vadovo. Seime garsėjant siūlymams generalinio prokuroro skyrimo teisę perduoti Vyriausybei, supykusi D.Grybauskaitė į pagalbą susišaukė teisės profesorius ir jie nedelsdami pasmerkė tokį siaubingą išpuolį.
Tiesa, ir pats Vyriausybės vadovas, kaip paaiškėjo po Politinės tarybos posėdžio, tokios dovanos nenori. Bet ką valdantieji darys toliau, taip ir liko neaišku.
Kita vertus, ar galima tikėtis, kad premjeras sureguliuos visus procesus koalicijoje, jei ne jo jėgoms tai padaryti savoje partijoje.
Vienas šios partijos maištininkų, vis užsimenantis apie „išduotas socialdemokratines vertybes“ Seimo vicepirmininkas A.Sysas ėmė ir tėkštelėjo progresinių mokesčių įstatymo projektą.
Kitaip nei įžūliu iššūkiu, pirmiausia – A.Butkevičiui, kuris ne kartą žegnojosi, kad naujų mokesčių tikrai nebus, to nepavadinsi.
Beje, A.Sysas yra partijos rinkimų štabo vadovas, tad socialdemokratų lyderiui atsižegnoti nuo tokių išsišokimų dar sunkiau – nebent patį išsišokėlį pasiųsti šėko pjauti.
Bet taip tikriausiai nebus. Premjeras, regis, jau įprato tyliai nuryti karčias piliules.
