Šio sprendimo istorinę reikšmę ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai sunku pervertinti, tad reakcija į jį, aišku, buvo – net kelių rūšių.
Oficialioji politikos ir teismų sistemos grietinėlė reagavo paprastai: „Nieko neatsitiko, kaip tik viskas gerai, tad nieko daryti ir nereikia.“
EŽTT esą nebuvo aišku tik tai, kaip, Lietuvos teismų nuomone, siekdamas sunaikinti partizanus, sovietinis režimas kartu siekė „reikšmingai“ pakirsti ir visos tautos gyvybę ir kaip partizanai atstovavo visai tautai.
Taigi ateityje – daugiau įrodymų, ir viskas bus gerai.
Kita reakcijos rūšis – pastaruoju metu vis populiarėjantis „supuvusios Europos“ koneveikimas dėl visokeriopos degradacijos. Štai ji kokia – nenori priešintis musulmonų invazijai, visaip pataikauja Rusijai ir štai dabar dar komunistinius nusikaltėlius ir stribus „išteisina“. Žiūrėk, rytoj Sovietų Sąjungą vėl pripažins! Kur jos principai ir vertybės?!
Buvo ir trečia reakcijos rūšis konstatuojant, kad EŽTT sprendimas tiesiog atspindi Vakarų Europoje vyraujantį požiūrį į komunizmo nusikaltimus – ypač nacizmo nusikaltimų šviesoje – ir atkreipiant dėmesį, jog už tokį teismo sprendimą buvo tik 9 teismo nariai, o net 8 – prieš.
Pastarieji paskelbė savo atskirąsias nuomones, kurių bendras vardiklis – Lietuvos partizanai gali būti laikomi tokia reikšminga lietuvių tautos dalimi, kurios naikinimas gali būti laikomas genocidu.
Tačiau viltys dėl to, kad Europa „pasitaisys“, tegu ir lieka viltimis, o dabarties faktas yra tai, jog EŽTT sprendimas – logiškas ir pelnytas pačios Lietuvos įstatymų leidimo, teisinės praktikos ir vadinamosios istorijos politikos padarinys.
Kad ir kaip žiūrėsi, EŽTT esminis argumentas yra paprastas ir žinomas senų seniausiai – atkurtos Lietuvos Respublikos įstatymai, kuriuose genocido samprata praplečiama ir juo laikomas siekis visiškai arba iš dalies sunaikinti ne tik rasines ar religines, bet ir politines bei socialines grupes, neatitinka tarptautinės teisės nuo pat genocido apibrėžimo joje pradžios. Tad toks sprendimas buvo tik laiko klausimas.
Lietuvos teismų ir politikų argumentai, kad Lietuvos partizanų žudymas gali atitikti ir tradicinį, „siauresnį“, genocido supratimą, kad šie kovotojai buvo naikinami būtent nacionaliniu pagrindu, kaip reikšminga ir net reikšmingiausia tautos dalis, – tik manevravimas, kurį EŽTT teisėjų dauguma ir atmetė.
Jei jau sakote, kad partizanų žudymas gali būti laikomas „tradiciniu“ etniniu ir nacionaliniu genocidu, tai ir įrodinėkite, o ne stenkitės „praplėstus“ įstatymus pritempti atgal prie „siauresnės“ sampratos – taip būtų galima įvertinti teismo daugumos – taigi ir teismo – poziciją. Ir ši pozicija teisinga.
Neabejotina, kad daugumą EŽTT narių stabdė natūrali ir suprantama baimė atverti Pandoros skrynią ir sukurti precedentą genocidu pavadinti vis daugiau masinių represijų ir žudynių XX amžiuje. Fone, aišku, šmėžavo ir pats svarbiausias didysis klausimas – nacizmas ir komunizmas yra lygiaverčiai žmogėdros ar ne?
Lietuvoje kažkodėl šventai tikima, kad tik tuo atveju, jei masinės komunistų žudynės ir represijos bus pavadintos tokiu pat genocidu kaip ir totalinis pramoninis nacių vykdytas žydų naikinimas, komunistinis režimas bus tinkamai pasmerktas ir įvertintas. Jeigu taip nėra, vadinasi, „reabilituojamas“ komunizmas.
Būtent tokia logika ir buvo pagrįsti EŽTT sukritikuoti įstatymai, priimti pirmosios dabar Europa garsiausiai besipiktinančių konservatorių kadencijos laikais.
Ar šis EŽTT sprendimas paskatins atsisakyti tokio primityvaus požiūrio ir ieškoti kitų teisinių būdų įvertinti sovietinius nusikaltimus ir šviesti apie juos ir tuos pačius Vakarus, o ne vien rypauti dėl to, kad Vakarų Europa ir toliau nevertina už geležinės uždangos buvusios savo dalies kančių? Kaip matome – kol kas ne.
