Knygų „Ne bobų vasara“ ir „Pareigos metas“ autorė neturi įkapėms skirtos juodos suknelės. Rūbą amžinajam poilsiui artimieji galės parinkti pagal savo skonį. Tačiau 60 metų R.Vanagaitė tvirtina, kad ruoštis mirčiai niekada nėra per anksti.
Ji yra ne tik parašiusi testamentą, bet ir palikusi tikslius nurodymus, kaip elgtis, jei ji atguls „ant patalo“. Pirma – jokios priežiūros namuose, nes vaikai turi prižiūrėti ne savo senus tėvus, o savo vaikus. Antra – jei ištiks sunki liga, ji nori nuo jos natūraliai numirti, o ne likti pusiau gyva, kaip kokia daržovė.
Interviu su garsios TV laidos „Pagauk kampą“ kūrėja R.Vanagaite – apie senatvę ir mirtį.
– Ką tik užsiminėte, kad senatvė yra baisesnė už mirtį.
– Taip ir yra. Čia tik filmuose viskas gražu – guli senolis apklostytas, paskutinius žodžius ištaria ir numiršta. Gyvenime yra baisu – smarvė, išprotėjimas. Mes kalbame, kad vėžys yra labai baisu, bet vėžiu sergantieji bent greitai numiršta. O visos degeneruojančios ligos yra labai baisios.
Užsienyje galima parašyti išankstinės valios pareiškimą, kuris leidžia netęsti gydytojo. Tačiau Lietuvoje žmogui gali būti paskutinioji, jį vis tiek atgaivins, nors jis po to liks pusiau daržovė. Jie privalo gydyti, nes bijo, jog paciento artimieji paduos į teismą ir ligoninei teks mokėti baudas.
Kalbėjau su politikais. Jie tvirtino, kad, atsiradus galimybei parašyti išankstinės valios pareiškimą, atsirastų piktnaudžiavimų.
– O jūs tikra, kad močiutės ir seneliai nebūtų giminių spaudžiami pasirašyti tokius dokumentus?
– Piktnaudžiavimų visada atsiranda. Bet aš manau, kad naudos visuomenei būtų daugiau negu žalos. Mačiau daug žmonių, kurie buvo pripažinti garsūs menininkai, paskutiniais gyvenimo metais. Geriau būčiau nemačiusi.
Kaip ir savo tėvų... Neprisimenu, kokie jie buvo prieš ligą. Aš nenoriu taip baigti. Todėl ir pasirašiau išankstinės valios dokumentą. Įgaliojau mano valią įvykdyti kitus žmones, ne savo vaikus. Jiems būtų labai sunku pasakyti: „Atjunkit mamą nuo šlangelių.“
– Bet jūs juk ką tik sakėte, kad Lietuvoje tai teisiškai neįmanoma?
– Dieve... Teisiškai – ne. Bet jei visi artimieji sakys „Va, tokia jos valia“, juk atsiras gydytojas, kuris tai supras.
– Ar nesibaiminate apie tai pasakoti visai Lietuvai? Bus kalbama, kad Vanagaitė, įstatymus laužydama, nusprendė mirti.
– Ot tai man, kad sulaužiau įstatymą mirdama. Man neįdomu jokie įstatymai. Man įdomu, ką apie mane žmonės prisimins.
Aš skatinu žmones tą įstatymą laužyti, nes įstatymas yra kvailas. Barackas Obama su savo žmona jau būdami dvidešimties metų pasirašė tokį išankstinės valios pareiškimą. Beveik visose Vakarų Europos šalyse tai yra įteisinta.
Pasirašai penkias kopijas. Dvi kopijos – įgaliotiniams, kurie paskui atstovaus tavo valiai. Viena lieka tau, o kitas dvi pasiima notaras ir šeimos gydytojas.
– O Bažnyčios nuomonė šiuo klausimu jums nerūpi? Ar tai nėra elgesys, prieštaraujantis Dievo valiai?
– Juk aš čia nekalbu apie eutanaziją. Kaip tik kalbu, kad nereikia kištis į natūralius procesus. Anksčiau žmonės mirdavo per dieną, per savaitę, per dvi savaites. O dabar žmogui gali būti devyniasdešimt penkeri, jis gulės ant lovos, bet gydytojai iš paskutiniųjų gelbės jį nuo plaučių uždegimo.
Jau nekalbu apie tai, kad visa tai vyksta už mokesčių mokėtojų pinigus. Viena para reanimacijoje valstybei kainuoja du tūkstančius eurų. O kiek žmonių po insulto praleidžia reanimacijoje? Vien tik dėl to, kad niekas nedrįsta pasakyti – to nereikia.
– Galbūt žmonės nori, kad artimieji kuo ilgiau gyventų.
– Kai mano tetai buvo devyniasdešimt treji, ją ištiko insultas. Nuvažiavusi į ligoninę, pradėjau vėjus kelti, kodėl ji ne reanimacijoje. Klausiau, ar man čia kyšius duoti.
Kol aš taip draskiausi, atėjo jaunas daktariukas. Atnešė man jos smegenų nuotrauką. Nusivedė prie lango, parodė: „Jos smegenys yra žuvusios. Norit – galim gaivint. Norit – galim į reanimaciją. Norit – galim dirbtinio kvėpavimo aparatą prijungt. Bet gal jūs tiesiog pabūkit su ja?“
Tai ką tas daktariukas? Pritaikė pasyviąją eutanaziją ar nepritaikė?
Jis juk tiesiog parodė, kaip yra. Viskas, smegenys užpiltos krauju. Mano tetos nebėra. Ji numirė per parą, taip ir neatsigavusi. Bet jai nebuvo gerklė išplėšta zondais. Gražiai gulėjo, taip ir mirė.
– Teko jūsų knygoje skaityti ir kitą šokiruojantį dalyką – kad neleisite savo vaikams prižiūrėti jūsų senatvėje. Norite sulaužyti mitą, kad išvežti į senelių namus – tai kaip rogutėmis į mišką?
– Man atrodo daug baisiau, kai tave uždaro kambaryje. Kiti žmonės gyvena savo gyvenimą, o tu ten krioki. Nėra kam net vaistų suleisti.
O jeigu esi senelių namuose, kol dar gali krutėti, tai net kavalierių gali susirasti. Didžiausios problemos senelių namuose yra meilės istorijos. Darbuotojai pasakoja, kad visas problemas galima išspręsti – ir su giminėmis, ir dėl sveikatos, išskyrus pavydo scenas.
Pati tai mačiau. Aštuoniasdešimtmečiai įsimyli. Ten juk didelis abiejų lyčių susitelkimas. Tiesa, vyrų mažiau. Todėl senutės pavyduliauja: „Jinai nuo manęs jį atmušė.“ Bet taip gražu, kad jie pabūna kartu, arbatos išgeria, už rankų pasilaiko.
Ar geriau sėdėti namuose, kad vaikai niekur išvažiuoti negalėtų? Ir pradėtų tyliai tavęs nekęsti? Kad jų vaikai, anūkai nenorėtų pareiti namo, nes tu apsisiusiojusi ir visur smirdi.
– Tačiau yra ir gražių istorijų apie artimųjų pasiaukojimą – jie tampa stiprūs, jei sunkumus ištveria.
– Netikiu. Mes prižiūrime vaikus tam, kad jie prižiūrėtų savo vaikus, tam, kad šie prižiūrėtų savo vaikus. Taip gamtoje vyksta. Tai nereiškia, kad jei tėvai mus prižiūrėjo, tai mes juos turime senatvėj prižiūrėti. Mes turime pasirūpinti savo vaikais.
Be to, anksčiau žmonės vidutiniškai sulaukdavo penkiasdešimties metų. Užauginai vaikus ir mirei. O dabar gyveni septyniasdešimt metų, o nuo septyniasdešimt iki devyniasdešimt sergi Alzheimeriu. Esi visiškas degeneratas. Muši savo vaiką, jo nepažįsti. O jis turi tau aukotis?
– Rašėte, kad jūsų sesuo neištvėrė mamos ligos. Ar esate tikra, kad būtent išvargusi nuo slaugos ji mirė anksčiau už mamą?
– Manau, kad taip. Gyventi vienai su žmogumi, kuris ant patalo, yra neįmanoma. Aš pas ją tik atvažiuodavau. Samdydavome dar pagalbininkę, bet vis tiek tai buvo per sunku.
Žmogų, kuris pats negali savimi pasirūpinti, turi prižiūrėti profesionalai. Pusę metų gali kankintis, slaugydama namie artimąjį. Tačiau daugiausia pusę metų.
Kalbėjau su slaugytojomis, klausiau, kaip jos ištveria. Atsakė, kad tiesiog dirba savo darbą, pripažino, kad jei namuose reikėtų slaugyti tokią mamą ar tėtį, būtų sunku.
Dabar, kai keliauju po Lietuvą, pristatinėdama knygą „Ne bobų vasara“, moterys dėkoja, kad padėjau apsispręsti. Sakau joms: „Pusę metų gali aukotis. Paskui matysi, kad nebegali.“ Džiugu, kad įkvepiu jas galvoti apie save, o ne apie savo pasiaukojimą tėvams. Vaikams tegu aukojasi. O kai vaikai užauginti, aukotis reikia sau.
– Ar taip neskatinate egoizmo?
– Jei kas nors nori daryti gerus darbus, gali į tuos pačius senelių globos nuvažiuoti ir vienišus senelius už rankų palaikyti. Kai važinėdavau po globos namus, visada rasdavau vieną arba du, kurie mane taip sujaudindavo. Net pradėdavau galvoti, kad dabar turiu pas juos pradėti važinėti.
Nuvažiuodavau į kitus globos namus – ten dar vienas toks senelis. O juk dvidešimties senelių aš negaliu lankyti. Todėl kitus pradėjau skatinti: „Jei turite laisvą vakarą, nuvažiuokite. Paduosite žmogui atsigerti.“
Didžiausia problema senukams, kad slaugė per retai ateina ir gerti laiku nepaduoda. Ant spintelės stovi stiklinė vandens, o jis guli sukepusiomis lūpomis. Ir tu ateitum, paklaustum: „Nori atsigert?“ Parodytų, kad nori. Pagirdytum. Būtų geras darbas.
– Už tokį gerą darbą dar gal senukas ir turto dalį testamentu užrašytų. Beje, ar jau turite parašiusi testamentą?
– Žinoma. Žmonės apskritai daro didžiulę klaidą, kad nekalba apie mirtį. Niekada nežinai, kas tau atsitiks. O tada artimieji arba pešasi, arba galvoja – ko jinai ar jisai būtų norėję.
Bet negerai ir parašius testamentą pasakyti, kam ką palieki. Paskui susirgsi kokia nors liga, o vaikai nenorėdami net galvos, kad jei mirtum, tai buitis pagerėtų. Geriau padėti testamentą kur nors pas notarą.
Blogiausia – rašyti „visiems palieku po lygiai“. Tada ir prasideda sudėtingos turto dalybos. Juk neaišku, kas yra butas „po lygiai“. Daug geriau vienam palikti butą, kitam – sodą, trečiam – žemę.
– Gal jau ir įkapėms suknelę turite?
– Aš daug juodų suknelių turiu, kokią norės vaikai, tokią ir aprengs. Aišku, jei mane šarvos ir dar nebūsiu visa pamėlynavusi ir ištinusi, gali kokiam pusdieniui paguldyti su juoda suknele gražia. Bet tik jau ne pirkta iš tos laidotuvių parduotuvės, kur suknelė tik iš priekio, o iš kitos pusės jos net nėra.
Sesę mes pašarvojome su džinsais, nes ji nemėgo suknelių. Su jos mėgstamais džinsais sudeginome. Ji nenorėjo, kad į ją mirusią kažkas žiūrėtų, todėl ir pasakė – kremuokite.
Dar būtinai pasakysiu, kad nemautų kaproninių kojinių. Siaubingą dalyką esu patyrusi. Mūsų močiutė buvo Šiauliuose palaidota, o visi kiti artimieji – Vilniuje. Sugalvojome ir močiutę perkelti į Rokantiškių kapines. Sudalyvavau toje procedūroje. Maniau, kad ten bus balti kauleliai gražūs. O tai yra taip baisu, košmaras. Išlieka plaukai, kurie atrodo kaip suveltas pakulų kuokštas, ir kaproninės kojinės. Visa kita sudūlėja.
– Dabar populiaru prašyti, kad po mirties sudegintų. Gal toks bus ir jūsų noras?
– Ne, manęs tegul nedegina. Girdėjau, kad ten raitosi, šokinėja kūnas prieš degdamas. Nenoriu aš krosnyje šokinėt. O ir tos urnos man tokios baisios, dekoruotos kažkokiom rožėm.
Man patinka kuo paprasčiau. Štai musulmonai suvynioja kūną į drobulę ir uždeda ant kapo bet kokį akmenį. Pasaulyje jau yra natūralaus laidojimo kapinių. Tokiam karste beveik iš kartono palaidoja.
Jokio ženklo. Ant kapo tik medį pasodina. Ir dar būdingą tai pievai, ne kokį nors kiparisą, paprastą medelį. Viskas. Ir tu augi natūralioj pievoj, avytės ganosi. Nei kas vaikščios, nei ravės, nei šienaus. Vien Anglijoje apie du šimtus tokių kapinių.
– Norėtumėte, kad ant jūsų kapo augtų medis?
– Žinoma, juk tą medį gali kažkas atėjęs apsikabinti. Bet jei vaikai ateis ant mano kapo, o aš gulėsiu sandariam karste ar puode, tai jeigu net bus pasodintas medis, manęs jame nebus. Norėčiau, kad jis iš mano palaikų išaugtų.
– O ar Lietuvos įstatymai leidžia jums po mirties tapti medžiu?
– Nelabai leidžia, bet aš tokių įstatymų negerbiu. Reikalaujama, kad palaikai būtų kietame karste. Bet nenurodoma, kokio kietumo tas karstas turi būti.
– Tai prašysite, kad sukaltų jums karstą iš faneros?
– Žinoma. Ir pinigų vaikams nereikės švaistyt. Laidotuvės juk kainuoja paprastai apie du ar net tris tūkstančius eurų. Visi vienas prieš kitus vaizduoja – jei bus per pigiai, tai ką giminės pasakys.
Žinot, aš kalbėjau su kapinių prižiūrėtojais, ar galėtų natūraliai palaidot. O jie manęs paklausė: „Tai koks mums čia biznis yra?“ Joks čia „biznis“, jei palaidosi žmogų be nieko – nei paminklo, nei karsto. Mirtis šiais laikais yra didžiulis verslas. Jei atsirastų tokių natūralaus laidojimo kapinių, manau, atsirastų daug norinčiųjų nešvaistyti pinigų.
– Jūsų žiniomis, kiek kainuotų labai paprastos laidotuvės?
– Jeigu būtų paskui dar koks nedidelis baliukas, tai gal penkis šimtus eurų. Paprastoj salytėj ar išvis nešarvot. Laikyt kūną tris dienas – kam to reikia? Kad fotografuotųsi kartu su lavonu? Aš gal nenoriu, kad į mane žiūrėtų.
Tas budėjimas apskritai yra juokingas dalykas. Prabudi kelias valandas, o paskui ima imti isteriškas juokas. Gal nuo įtampos. Ne vieną kartą esu kvatojusi prie numirėlio. Daugumai taip atsitinka, tik ne visi prisipažįsta. Kai niekas nemato, suima toks juokas.
– Mane tai labiausiai ima juokas, kai klausausi diskusijų apie kapų priežiūrą. Nesuprantu, kodėl taip svarbu nuolat važiuoti „ant kapų“ ir gėles sodinti.
– Žinau juokingų istorijų. Viena žmona pasodina gėles, o kita ateina, išrauna ir pasodina savo. „Šita durnė man kapo neprižiūrės, čia mano vyras buvo!“ Arba giminaičiai ginčijasi – kryžium bus susodintos gėlės ar rombiškai.
Manau, kad ta kapų priežiūra tokia perdėta, nes vieni prieš kitus vaizduoja. Bijo, kad žmonės nesakytų: „Tu juk gavai turtą, kodėl neprižiūri?“ Tačiau dabar kapus dažniausiai prižiūri ne artimieji. Visos kaimo kapinės turi moterytę, kuriai sumoka vienąkart per metus ir ji ten žoles išravi, lapus nugrėbsto.
Aš nesuprantu, kodėl kapines paverčia gėlių klomba. Jei aš gulėčiau, tegul virš manęs auga dilgėlė ar kokia kita žolė. Kodėl tik nasturtos turi augti?
Viskas gali augti, viskas čia yra aš. Žinoma, geriausia pasodinti medį, nes jo šaknys iš manęs ims viską. Taip tapsiu medžiu, o atėję artimieji galės mane apsikabinti.
