Žinoma, sostinės biudžetas – ne LAT teisėjų rūpestis, tad jie nutarė, kad tiesiamo aplinkkelio trasoje esančių sklypų savininkams reikia išmokėti keturis kartus didesnes išmokas už žemę, nei buvo nustačiusi Vilniaus savivaldybė, remdamasi vidutine teritorijos kaina.
Gal taip ir turi elgtis teisėjai – pirmiausia rūpintis ne visos visuomenės, o žmogaus interesais? Bet anaiptol ne visuomet taip būna, o šiuo atveju akivaizdu, kad teismo sprendimas labai naudingas tik keliems konkretiems asmenims.
Savivaldybės ginčas su sklypų savininkais vyksta jau ne pirmus metus ir jie vis laimi bylas. Bet kyla įtarimų, jog taip atsitinka ne vien todėl, kad žemvaldžių ieškiniai visiškai pagrįsti, argumentai neatremiami.
Reikalavimai išmokėti milijonines išmokas grindžiami nekilnojamojo turto vertintojų per patį sklypų kainų piką parengtomis išvadomis.
Nekalbant jau apie tai, kad vėliau kainos smarkiai smuko, ne visada galima pasitikėti ir pačiu įvertinimu. Juk ne paslaptis, kad nereti atvejai, kai vertintojai smarkiai išpučia kainas, nes realios atsakomybės už savo klaidas ar korupcinius susitarimus nesulaukia.
Negana to, LAT nusprendė, kad aplinkkelio trasoje esančių sklypų savininkams reikia kompensuoti ir nuostolius dėl esą žlugusių planų ten statyti gyvenamuosius namus, ir dar priteisė 5 proc. palūkanų.
Tačiau apie kokius verslo nuostolius šiuo atveju galima kalbėti? Tik apie aplinkkelio tiesėjų, o ne apie žemvaldžių. Juk dar prieš pastariesiems įsigyjant sklypus buvo žinoma, kad ten jokios gyvenamųjų namų statybos nėra įmanomos.
Tad susidaro įspūdis, kad teisėjų palankumui sklypų savininkams tiesiog nėra ribų. Tik neaišku, kodėl jie tokie geri šioje byloje tik viena kryptimi.
Gal iš tiesų savivaldybė sumanė nuskriausti žemvaldžius ir siūlė jiems juokingai menkas išmokas? Neatrodo, nes sostinės valdžios siūlyta kaina buvo daugiau nei dvigubai didesnė nei registrų sistemoje nurodyta vidutinė rinkos vertė.
Reikia pripažinti, kad tai gerokai didesnė nei vieno sklypo problema. Labai dažnai, kai visuomenės poreikiams prireikia žemės, susiduriama su savotišku sklypų savininkų reketu – jie užsiplėšia astronomines kainas.
Antai tiesiant Vilniaus pietinį aplinkkelį taip ir nepavyko susitarti su dviejų statinių, trukdžiusių statyboms, savininkais. Vienas jų už apdegusį sandėlį užsiprašė milijono litų (beveik 300 tūkst. eurų), kitas už kelio trasoje išsikišusį namuką pageidavo bent pusės milijono litų, nors vertintojai buvo nustatę 73 tūkst. litų kainą.
Šitiek mokėti Vilniaus savivaldybė nesutiko, o mainais siūlomi sklypai iki šiol stovinčių pastatų šeimininkams netiko ir jie galiausiai liko prie skilusios geldos. Bet dėl sandėliuko teko susiaurinti kelią viena juosta, o namuką apeiti aplipdžius jį užtvaromis.
Viena priežasčių, kodėl sostinės Šnipiškių rajone teberiogso lūšnynai, – irgi sklypų ir statinių savininkų noras pralobti. Vienas jų vos už 42 kvadratinių metrų buto dalį benamių buveine virtusiame name pageidavo gauti kone 600 tūkst. eurų.
Namas trukdė platinti sostinės Lvovo gatvę, stabdė maždaug 20 mln. eurų vertės investicijas. Bet kai savivaldybė panoro perimti sklypą visuomenės poreikiams, buto savininkas įsuko metų metus nesustabdomą teismų karuselę.
Vilniaus savivaldybės patirtis rodo, jog pasitaiko gudruolių, kurie sąmoningai įsigyja nekilnojamojo turto visuomeninių projektų vietose, kad galėtų gerokai pasipelnyti miesto biudžeto sąskaita.
Ar nebūtų laikas tai suprasti ir teismams? Gal Aukščiausiasis teismas galėtų apibendrinti tokias bylas, padėti įstatymo leidėjams užkamšyti teisines spragas?
Kad ir kaip būtų, teismai galėtų labiau atsižvelgti į viešąjį interesą ir užkirsti kelią įvairiausiems piktnaudžiavimams.
Buvusio Vilniaus mero A.Zuoko teigimu, jo vadovaujama savivaldybė net buvo sudariusi neoficialų juodąjį teisėjų sąrašą ir iš anksto žinodavo, kuriems Temidės tarnams nagrinėjant bylas neišvengiamai laimės visuomenės poreikiams perimamo nekilnojamojo turto savininkai ar norintys susigrąžinti žemę, keisti sklypų paskirtį asmenys.
Ar tokiais atvejais neturėtų būti aktyvesnė Specialiųjų tyrimų tarnyba, taip pat kitos institucijos, kurios turėtų išsiaiškinti, kiek pagrįsti tokie įtarimai? Neabejotina, jog reikia stiprinti visų pareigūnų atsakomybę ginant viešąjį interesą, kad valstybė nebūtų paversta apsukruolių melžiama karve.
Seniai kalbama, kad kai dėl konkrečių valdininkų kaltės valstybė ar savivaldybė patiria rimtų nuostolių, būtina iš tokių asmenų išsireikalauti atlyginti bent dalį žalos.
Akivaizdus tokio neatsakingumo pavyzdys – aplinkosaugininkų reikalavimu Juodkrantėje nugriautas, nors ir teisėtai pastatytas žuvų restorano pastatas, už kurį savininkui teks sumokėti 1,15 mln. eurų. Ar teisinga, kad vieni valdininkai išdavė statybų leidimus, kiti per teismus išsireikalavo statinį nugriauti, o už tai mokės visi mokesčių mokėtojai?
Vargu ar kas nors pasikeis, kol visų lygių pareigūnai į valstybės ir visuomenės turtą nežvelgs kaip į savą.
