Teisuolių choras nusigieda

Istorijos žaizdos negyja. Tokia mintis kirba perskaičius du visuomeninkų

Daugiau nuotraukų (1)

Valdas Bartasevičius

Nov 10, 2015, 6:14 AM, atnaujinta Oct 5, 2017, 2:22 AM

Grupė visuomenės veikėjų, tarp jų poetai T.Venclova ir A.A.Jonynas bei filosofas L.Donskis, paragino nukabinti nuo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos paminklinę lentą J.Noreikai, vadintam generolu Vėtra, nes kolaboravo su naciais ir prisidėjo prie žydų naikinimo.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) mėgina teisinti J.Noreiką, teigdamas, kad jis nėra dalyvavęs žydų žudynėse, bet pripažįsta, kad naciams jį „pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.

Kitaip sakant, eidamas Šiaulių apskrities viršininko pareigas J.Noreika prisidėjo tremiant žydus į getą, iš kur jie buvo vežami mirčiai, ir vien to pakanka, kad Wiesenthalio centras apkaltintų jį vykdžius genocidą. Aišku, kad jei tai atkreips žydų organizacijų dėmesį, tarptautiniai nemalonumai Lietuvai garantuoti ir paminklinę lentą teks nukabinti.

Tuomet, žinoma, pasigirs aimanų apie pasaulinės žydijos sąmokslą prieš lietuvius, o valdžia tyliai merks akį tautiečiams. Atsieit mes teisūs, bet dėl šventos ramybės geriau nusileisti. Ne dėl mūsų sąžinės apsivalymo, o tik užsieniui spaudžiant.

Tačiau kol pasaulis neims trepsėti kojom, tol niekas nedrįs ir pajudinti generolo Vėtros lentos, nors ir kiek laiškų L.Donskis su T.Venclova prirašytų. Ir suprantama kodėl -- lietuviai visada jaučiasi esą tik istorijos aukos, kurių Vakarai nesupranta ir neužjaučia, nes pataikauja žydams ir parsiduoda rusams.

Būtent tokiu mąstymu persuktas kitų visuomenės veikėjų laiškas prezidentei D.Grybauskaitei, kuriuo smerkiami teisėjai, išteisinę buvusį pirmosios Vyriausybės vidaus reikalų ministrą M.Misiukonį paskutiniu Lietuvos partizanu vadinamo A.Kraujelio-Siaubūno žūties byloje.

Laiško autoriai įžvelgia, kad teisėjai, nenuteisdami M.Misiukonio, net įteisino Lietuvos okupaciją, KGB veiklą, perrašė laisvės kovų istoriją ir reikalauja šiuos nedorėlius mesti iš darbo.

Pykčio tiek daug, kad, atrodytų, jei tik galėtų, šie patriotai teisėjus sušaudytų pirmus, o vėliau ir M.Misiukonį.

Tiesą sakant, panašiai ir elgavosi kai kurie partizanai, o ir Siaubūno slapyvardis nemažai pasako apie A.Kraujelio veiklą. Tereikia pasidairyti po Dzūkijos ar Suvalkijos kaimų kapines -- iššaudytos ištisos daugiavaikės šeimos su mažamečiais vaikais.

Ir netiesa, kad tai stribų ar kokių partizanais persirengusių enkavėdistų darbas -- kaimuose dar yra žmonių, kurie pamena ir pavardes tų, kurie padarė šiuos nusikaltimus, tik LGGRTC reikia paskubėti užrašyti jų prisiminimus. Kitaip istorijoje liks vien didžiavyriai kovotojai už Lietuvos laisvę, o tarp jų įsitrynę žudikai bus paslėpti.

Šios civilių žmonių žudynės pokario metais -- nepatogus istorijos puslapis, kurį rezistentų visuomeninės organizacijos ir net kai kurios partijos linkusios neigti ar nutylėti. Gal taip ir patogiau. Todėl labai mažai kas drįsta ir iš istorikų imtis šios temos.

Jei sovietiniais laikais partizanai buvo vadinami tik buržuaziniais nacionalistais ar banditais ir rašoma vien apie tai, kaip jie žudė nekaltus žmones, dabar pasukta priešinga kryptimi -- mėginama iš viso neigti, kad tokių faktų iš tiesų buvo ir tai ne vien sovietų propaganda.

Tačiau ar galima išduoti tiesą, nors ir patriotiniais sumetimais, bijant, kad bus sukompromituotas laisvės kovotojų atminimas? Tautą kompromituoja ne tiesa, o melas, nutylėjimai, ypač kai eina kalba apie civilių aukas. Čia ne politinis, o moralinis pasirinkimas kieno pusėje esi -- žudikų ar nužudytųjų.

Jei renkiesi aukas, nėra ir negali būti jokių pateisinimų net ir kovoti su okupantais išėjusiems asmenims, kurie partizaninio karo verpetuose paleisdavo kulkų prapliupas į niekuo nenusikaltusius žmones. O kuo gi gali nusikalsti, tarkime, dviejų metų vaikas, kaimynų rastas gulintis kraujo klane trobos asloje nušautas su savo penkiais vyresniais broliais ir seserimis, tėvais ir seneliais?

Jei teisiame M.Misiukonį, juo labiau privalome teisti nusikaltusius žmogiškumui visokius siaubūnus, kad ir kokiais kilniais šūkiais jie dangstėsi. Tai karo nusikaltimai, kuriems negali būti senaties termino.

Mažai, o gal ir visai nebeliko gyvų asmenų, kurie partizaniniame kare susitepė nekaltųjų krauju, bet atgaila ir kaltės išpirkimas galimas tik atimant iš žudikų ar jų palikuonių apdovanojimus, garbingus vardus ir privilegijas. Tas pats taikytina ir asmenims, prisidėjusiems prie 92-94 proc. Lietuvos žydų pražudžiusio Holokausto.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.