Prisimename juk, kokiomis ypatingomis aplinkybėmis pirmąsyk paminėtas Lietuvos vardas. Tada misionerius Brunonas, gavęs nuo pagonio kuoka per galvą, iškeliavo į anapus. Beje, jau mokykloje buvo keista, kad istorijos mokytojas šypsojosi, pasakodamas žudynių istoriją. Juokėsi ir mokiniai Nužudyti krikščionybės skelbėją – anokia čia tragedija?
Mūsų polinkį į džihadą rodo ir pasakojimas apie Pilėnus. Niekada nesupratau, kodėl masinės savižudybės istorija apdainuojama net operoje. Kas čia tokio gražaus visiems susideginti – su moterimis, vaikais ir net arkliais?
Kai skaitau tautiečių samprotavimus apie Paryžių, darosi baisu, kad tuoj visa Europa virs Pilėnų laužu. Lietuviai tuo savotiškai mėgaujasi, mosuodami karo kirvius. „Eikim visi į mūšį, kuriame kartu padėsime galvas. Svarbiausia, kad gyvi nepasiduosime“.
Skirtumas tarp drąsaus lietuvio ir bailios Europos – tai, kad tūlas europietis vertina gyvybę. Jis nenori, kad Europa virstų laužu. O lietuvis pasąmoningai (negi kas nors viešai pripažins) ilgisi karo ugnies. Ji juk viską su žeme sulygina, mirties akivaizdoje ir mūsų šalies bėdžiai su Paryžiaus ponais lygūs. Be to, lietuvis, nors laiko save krikščionimi, tiki reinkarnacija. Po mirties jis paukšteliu ar obelėle atgims. Paukštelis purptelės ant mečetės stogo ir užtrauks „Tautišką giesmę“. Obelėlė ves saldžius obuolius, kurie musulmonų rankose taps nuodingi.
Neseniai lietuviai ryžtingai skelbė karą Rusijai. Dabar jie koja kojon žygiuoja kartu su Rusija. Pats Mečys Laurinkus pareiškė, kad gal V. Putinas ir teisus dėl to, kad reikia smogti terorizmui. Žodelytį „gal“ nuo žodžio „tikrai“ skiria tik Lietuvos dydžio atstumas. Kas jau kas, bet V. Putinas yra tikras terorizmo ekspertas.
Tik kaip smogti? Šiais laikais karas juk prasideda „feisbuke“? Gal lietuviams pensininkams skirti kompiuterių, kad šie jungtinėmis pajėgomis kovotų prieš terorizmą? Atsiprašau, už teisybę. Lietuvis visada kovoja už teisybę, nors nelabai žino, kas tai yra.
Toks yra esminis skirtumas tarp lietuvio teroristo ir musulmono teroristo. Musulmonas žino, už kokias vertybes kovoja. Lietuvis stipraus tikėjimo vertybėmis neturi, todėl jam lengviau kovoti tiesiog už teisybę. Sunku kovoti, kai nežinai už ką. Todėl lietuviai praranda viltį, žudosi arba prasigeria.
Alkoholizmas – tai lėta lietuviško džihado forma. Išgėrę lietuviai terorizuoja žmoną, vaikus, kaimynus ar pavaldinius. Taip juodojoje tikėjimo naktyje gyventi šiek tiek lengviau. Jeigu penktadieniais jauni vyrai negalėtų prisigėrę legaliai tapti bepročiais, nežinia, kas nutiktų. Penki bokalai alaus su kepta duona ir rūkytomis kiaulių ausimis jau yra nebloga emocijų iškrova. O kiauliškas pasigrabaliojimas su mergina už kampo (tegu daugiau ji ir neduoda) – savotiška psichoterapija. Po tokio savaitgalio lietuviai ramūs, tokie lyg pridusę.
Jei musulmonus būtų galima paversti panašesniais į lietuvius, neliktų jokios problemos. Jeigu šie išmoktų padaryt šimtą gramų „Už Alachą!“, visiems taptų ramu. Manote, neįmanoma? Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Jei vakariečiai degtine išnaikino indėnus, o indus apkvaišino opijumi, negi negalima pakartoti tokios pačios karo strategijos? Tik gudriai, nereikia iškart kišti kiaulės ausų užkandos.
Jei musulmonai imtų gerti, ar sumažėtų žudynių? Nuspėti sunku – gal net padaugėtų. Tačiau tikrai rastųsi daugiau tolerancijos. Jei girtuoklis šauktų apie Alachą ir mirtį kitatikiams, būtų lengviau tai priimt – maža ką prišneka girtas. Įkaušę lietuviai kartais Kristaus vardu planuoja skerst gėjus – na ir kas?
Į žudantį musulmoną žvelgtume su atjauta – kaip į savus alkoholikus: „Baltoji karštinė. Pasivaideno jam, kad jį puola...“ Arba: „Boba nedavė, tai ir nukalė“. Kur kas lengviau suvokt tai, kas yra kultūriškai sava. Saviems girtuokliams, kelių ereliams ir močiučių žudikams karo juk neskelbiam.
