Egzorcistai – krikščionys teroristai?

Ar islamas skatina terorą? Ar vis dėlto teroristai tėra paprasčiausi psichai? Deja, surasti atsakymą reikštų pakirsti pačios krikščionybės religines šaknis. Panašu – visos religijos, teigiančios „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ skatina aklatikystę.

Daugiau nuotraukų (1)

Ginta Gaivenytė

Nov 24, 2015, 4:04 PM, atnaujinta Nov 1, 2022, 12:43 PM

Neseniai teko kalbėtis su vienu išmintingu filosofu. Kai paklausiau jo, ar krikščionis gali tikėti, kad Buda yra toks pats didis kaip Jėzus, jis nustebo: „Kaipgi? Juk pasakyta – neturėk kitų dievų“.

Tokia jau žmogiška prigimtis – kai paranku suprasti šventraštį pažodžiui, jis bus suprastas pažodžiui. Kai patogiau raštus matyti kaip simbolius, jie matomi kaip tik simboliai. Kai dvasininkai aiškina, jog psalmės, kuriose raginama pagonims dantis išdaužyt, tėra tik simbolinė kalba, verkti norisi. Žiaurius Senojo Testamento tekstus gieda vienuolės angeliškais veidais – tokios, kurios nė musės nepasimeldusios nenuskriaustų.

Tačiau kodėl tada baisimės islamo šventraščiais? Jei Biblijoje yra parašyta, kad krislus pirmiausia reikia išrinkti iš savo akių, ar neturėtume atidžiai įsižiūrėti tai, kaip fundamentalistiškai auklėjami mūsiškiai krikščionys?

Kunigai net per Šv. Mišias baugina, kad šiukštu nemedituotumėte ir nesilankstytumėte jogos pozomis. Jei nusipirkote kokį nors skambaliuką su rytietišku in ir jan ženklu, tai – pragaro garsai. O jei dar patikėsite kokiomis nors Taro kortomis ar pradėsite skaityti sapnininką, pats tapsite piktosios dvasios buveine.

O kas tas velnias? Jei paprašysite paaiškinti, kunigas atsakys užtikrintu tonu: „Tai blogis, piktoji dvasia“.

Krikščionybės skleidėjai labai nemėgsta rytietiškų religijų būtent todėl, kad ten apie blogį kalbama kaip apie tai, kas yra sąlygiška – priklausoma nuo aplinkybių. Budizme ir hinduizme yra įvairiausių dvasių – švelniųjų ir niršiųjų, įvairiausių deivių – su lotoso žiedais ir su gyvačių vainikais. Jos parodo įvairius mūsų sąmonės aspektus.

Jei sugebėsime nuoširdžiai pamilti baisiąją Kali, pranyks mirties baimė. Galima tuo netikėti paraidžiui, galima į tai pažvelgti skrupulingu psichologo žvilgsniu. Kai matome esybę baisiu juodu veidu, su daugybe rankų ir apsikarsčiusią gyvatėmis, tai nebūtinai yra kažkur danguje gyvenanti Deivė. Tai tegali būti giliai giliai mumyse esantis baimės jausmas.

Kai tą jausmą pamatome kaip dievišką, įvyksta persikeitimas – jis nustoja būti mums nepažįstamas ir kartu – blogas. Juk blogi dalykai – tai tie, kurių nepažįstame ir nemokame su jais susitvarkyti.

Krikščionybėje ir islame tamsųjį sąmonės pradą stengiamasi kuo labiau užgniaužti. Čia negalima priimti pykčio, baimės ir depresijos kaip natūraliai esančių dalykų. Galbūt todėl, kad nemoka pažvelgti į savo vidų, religijos fanatikai problemas mato išorėje. Krikščionybė ir islamas – būtent šios religijos kovojo dėl pirmumo teisės pasaulį tvarkyti savaip. Kaip ir kasdieniame gyvenime – peštukai būna labai panašūs.

Būtent pasaulio tvarkytojai ir kelia didžiausią chaosą. Kovodami su velniu, jie patys tampa tikrais velniais. Teatleidžia man Dievas, bet štai krikščionių egzorcistai man atrodo kuo tikriausi teroristai. Melsdamiesi Jėzui jie šaukia piktąją dvasią. Jeigu žmogus pradeda kalbėti ką nors su neapykanta ar jį tampyti traukuliai, tikslas pasiektas – vadinasi, tikrai į žmogų buvo įėjęs piktasis.

Ar kam nors palengvėja? Nedrįsčiau sakyti, kad egzorcizmo seansai niekam nepadeda. Egzorcistas gali padėti, jei žmogus šaukėsi paties Šėtono (beje, kurių velnių šitą žodį mes rašome didžiąja raide? , o paskui pakriko jo gyvenimas. Sakoma juk – ką šauksi, tą ir prisišauksi.

Tačiau kodėl egzorcistai „išvarinėja“ iš žmonių Budą, Krišną, Šyvą ar Satją Sai Babą? Kas nutinka su žmonėmis, kuriems taip „padedama“? Jei žmogus atsižada to, kuo anksčiau šventai tikėjo, ar tai nėra kelias į religinį fundamentalizmą? Išmintingas žmogus, užlipęs laipteliu aukščiau, juk nesugriauna apačioje esančių laiptų – net jei jų jam daugiau nebereikia.

Dabar, kai vyksta teroristiniai aktai, vienintelė išeitis – susivienyti visiems žmonėms, kurie laiko save tikinčiais. Nesvarbu net, kuo jie tiki. Nors ir baltosiomis lelijų dvasiomis ar spagečių monstrais. Svarbiausia, kad tas tikėjimas padėtų atsipalaiduoti kūnui ir praskaidrėti sielai.

Neseniai teko kalbėti su švedu Jonu Klingbergu – jis Vilniuje vedė Penkių ritmų šokio seminarą. Samprotavom, kad turbūt teroristai yra labai praradę ryšį su kūnu. Jie nejaučia, kaip siaubingai įsitempę jų raumenys. Jie nejaučia, kad stengdamiesi atsiriboti nuo kūno, vis labiau nekontroliuoja siaubingų emocijų. Bet užuot atkreipę dėmesį į tai, kad kūnas nukankintas ir psichika nualinta, jie dėl savo kančios kaltina kitus.

Gerai, kad vis mažiau žmonių tiki, kad problemos atsiranda apsėdus piktajai dvasiai. Jie prisiima atsakomybę už savo minčių sumaištį. Daugelis pradeda užsiimti kokia nors judesio praktika, kurioje mokomasi kvėpuoti ir nuraminti protą. O tada suvokia: „Jeigu esu piktas, vadinasi, man kažkas yra negerai. Pirmiausia – man, o ne kitiems“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.