Tuos, kurie apsisprendė perskaityti, raminu: tiltų, mokyklų, elektrinių, terminalų, gal net šulinių, kur galima įsiamžinti, pažymėti teritoriją, – pakaks.
Kai šios sudėties Seimui buvo pasiūlyta svarstyti minėtą kandidatūrą, tai buvo ne ką labiau vykęs sumanymas, nei dabartinių valdančiųjų noras įrodyti, kad Andrius Kubilius papirko arba kitaip privertė kompaniją „Google“ įdarbinti savo atžalą. Abu dalykai yra neįmanomi taip pat, kaip kvailų filmų herojų bėgiojimas greitaeigio traukinio vagonų stogais, dargi mušantis kirviais.
Rinkimų metais, nors tai ir Kovo 11-osios jubiliejus, pagerbti V. Landsbergį? Koks nors Juozas Bernatonis arba Bronius Bradauskas galėtų tai padaryti nebent kankinami kaišiojant adatas po nagais arba verčiant susirinkti išdaužytus dantis sulaužytais pirštais.
Jei būtų gyvas buvęs Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius, o vėliau Lietuvos Respublikos prezidentas, premjeras, dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės mokytojas Algirdas Mykolas Brazauskas, jo kandidatūrai vienodai priešintųsi šiandieninės Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų gretose šiltą prieglobstį radę anuometinės nomenklatūros antraeilininkai.
Taip – 1990 m. kovo 11 d., kai man buvo 18 metų, aš irgi stovėjau prie Aukščiausiosios Tarybos, kurią tik vėliau Seimas pervadins „Atkuriamuoju Seimu“ (patys nesusivokė, riedamiesi dėl valdžios). Ir net skandavau, kad pirmininku išrinktų V.Landsbergį. Ir dabar vis dar manau, kad dariau teisingai.
O šiandien, nors užmušk, skruostu nenurieda nė viena ašara dėl to, kad ponuliai nepasidalijo ordinų, dekoratyvinių špagų, teisės šarvotis Arkikatedroje, akselbantų ir epoletų. Būtent prabėgę metai leidžia ramiai atsigręžti atgal ir mėgautis filmu, kurio epizode buvai pats.
Vienas dalykas šiandien visiškai aiškus: valstybingumui, kuriuo aš džiaugiuosi ir kurį branginu, pagrindus klojo vis dėlto sovietinės nomenklatūros veikėjai. Bent jau jie dominavo. Kitaip tiesiog negalėjo būti. Neįsivaizduoju sesers Nijolės Sadūnaitės, veliono monsinjoro Alfonso Svarinsko ir kokio kito sąžinės kalinio galimybių užsisakyti LTSR Mokslų akademijos salę 1988 metais diskusijai apie sovietų valdžios deklaruotą „persitvarkymą“. Ypač sovietiniam saugumui (KGB) aiškiai žinant, kad tuoj gims va toks „Sąjūdis“.
Vienaip ar kitaip šiuose procesuose sukosi gerokai anoje sistemoje prasimušę, prisitaikę, gerai gyvenę, toliau norėję gerai gyventi ar prasimušti žmonės. Juos kuo nors kaltinti neturiu nei teisės, nei matau reikalo. Nomenklatūra buvo nevienalytė: partinė, komjaunuolinė, kultūrinė, kolūkinė-kooperatinė, pramoninė... . Viskas logiška – sadūnaitės, svarinskai ir gajauskai marginalizuoti, žemaičiai-vytautai, ramanauskai-vanagai seniai pakasti velniai žino kur. Antanas Smetona irgi kažkur toli sudegė, Vytauto Didžiojo net palaidojimo vietos nerandama.
Atsirado žmonės, kurie (kuo aš labai džiaugiuosi) pasinaudojo tuo faktu, kad Sovietų Sąjunga pralaimėjo tegul ir „šaltąjį“, bet karą. Pralaimėjo ir turėjo bent vaizduoti demokratiją. Kas žmogiška – nėra demoniška. Vieni jų buvo drąsesni, kaip profesorius V. Landsbergis, kiti „jautė atsakomybę už žmones“ (ypač savus), kaip A.M.Brazauskas. Buvo dar ir treti. Jie dabar tinka abiem pusėms.
Iš niekur neišplausi ir neišskusi fakto, kad šiandieninė prezidentė D. Grybauskaitė yra A.M. Brazausko atvesta į aukštąją politiką, po to, kai, jos pačios žodžiais, „kariavo mažą vidinį karą“. Būtent ponas AMB, kaip ji didžiuodamasi teigia, yra jos politinis mokytojas. Pastebėtina, kad savo amžino teorinio oponento AMB mokinę D. Grybauskaitę profesorius V. Landsbergis šiandien laiko politine Šiluvos Marija.
Visa tai matant ir nenorint sapnuoti košmarų, belieka juoktis. Gerokai už mane vyresnis Seimo narys dėsto argumentus, kodėl jis negali balsuoti už V. Landsbergį, ir įžeidžia daug žmonių, prilygindamas juos sau.
Pretenzijos, socialdemokrato A.Skardžiaus išsakytos V.Landsbergiui, buvo tokios: jo, vargšelio, niekas neįspėjo, kad sovietai 1991 metų sausį gali šaudyti. Pakišo mažutį... . Štai būtent tokio pobūdžio ponų aiškinimasis anksčiau vimdė, o dabar gali tapti prasto filmo scenarijaus dalimi – nebepykime, o juokimės.
Sėdi A. Skardžius, gimęs 1960 m. lapkričio 17 d., kažkokiame bunkeryje iki pat 1991 m. sausio 13 d., kažkaip karjerą daro, negirdi, kas vyksta. Na, tiesiog nieko nežino. Iki pat lemtingos dienos jis žūtbūt ničnieko nežino apie „kastuvėlių naktį“ Tbilisyje, apie Baku 1990 metų sausį. Pavyksta nežinoti (o Sąjūdžio metu pats laisviausias – net nuo jokio verslo nepriklausąs – Lietuvos žiniasklaidos tarpsnis) apie 1956 metų Vengriją, apie 1968 metų Čekoslovakiją?
Turbūt V. Landsbergis kaltas, kad nepasakė, jog buvo dar ir Afganistanas? Rimtai? Niekada nebuvote dar išgirdęs apie gulagą? Jei nepastebėjote, mūsų, pone Skardžiau, visur ten buvo daugiau – reikėjo daugiau smalsumo – papasakotume apie jų nusiteikimą žudyti. Atleiskite, o kodėl jūs manote, kad visi, o ne tik jūs, ten buvo kvailiai?
Pagaliau ir tankus, važiuojančius artyn, rodė televizoriai. Galėjote bėgti kiek kojos neša. Nebent manėte, kad tuos tankus kažkaip valdo profesorius. Net ir to galėjote paklausti, būtume patikinę, kad tai netiesa. SSRS kariuomenę, net jei kokiame filme rodė kitaip, valdė iš Maskvos. Ir jūs tai žinojote, jei nesate jau toks stipriai neprotingas, kad jūsų nesuvaidintų net Rowanas Atkinsonas. Bet esate Seime, vadinasi, taip galvoti – beveik politinė provokacija.
Apie sovietų žiaurumą jau tada buvo papasakota, parašyta, parodyta ir padainuota. Prie saugomų objektų rinkęsi žmonės nebuvo profesoriaus, kad ir kaip jį vertintume, „užzombinti“ idiotai.
A.Skardžius ir liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis (šis irgi išnaudojo šią demagogiją) išeina, bent man jie panašūs į personažus, kuriems reikia trinktelėti per galvą ir paklausti: tuk tuk – čia ko nors esama? Na, bet V. Landsbergio arti nepasitaikė, AMB irgi nesiteikė pasirodyti ir perspėti nešti kudašių, kur buvo prezidentė D. Grybauskaitė – laikoma nekorektišku klausimu. Tuo komedija tarsi ir baigiasi, bet tęsinio laukiama. Ne šiais metais, tai kitais.
Klausimas komedijos žiūrovams šiandien man kyla tik vienas: kam JŪS duotumėte Laisvės premiją, jei iš pasiūlos iškristų AMB ir profesorius? D.Grybauskaitei ar N.Sadūnaitei?
